Sunki savaitė arba rašinys apie auklėtojos darbą

Praėjusi savaitė (gal ir mėnuo) buvo sunki, nes patyriau daug emocijų (ir gerų, ir blogų), įvairių minčių.

Eilinį kartą jaučiuosi nesuprasta, bet šįkart kilo mintis, kad pati esu dėl to kalta, nes žodžiais neišsakau savo emocijų ir nepaaiškinu veiksmų, elgesio pokyčių.

Prisiminiau kaip klasėje vaidinome emocijas, kai vienas mokinys ištraukė lapelį su užrašyta emocija ir turėjo ją pavaizduoti, o kiti spėliojo. Nei parodyti, nei įvardinti kito žmogaus jausmus nėra lengva, tad tenka apie juos kalbėti (rašyti).

Pagrindiniai emocijas ir mintis sukėlę įvykiai:

(1)K-o ir S-o. patyčios (labai nuliūdino, nusiminiau, patyriau jausmų sumaištį. Kilo mintis, kad klasėje žmonės nenori kalbėti ne todėl, kad neturi ką pasakyti ar yra labai drovūs, o todėl, kad bijo (nori išvengti) patyčių, nes klasėje jos egzistuoja)

(2)S-ės pasiūlymas pagalvoti apie save ir kas su manimi yra blogai, jei nesusikalbu su auklėtiniais bei pasiūlymas atsisakyti klasės, jei ši veikla kelia tik pyktį ir blogas emocijas (pagrindinė kilusi mintis: auklėtiniai nesupranta mano emocijų ir poelgių)

(3)M-o pavartotas terminas apibūdinti mokinių-mokytojų santykius – dresavimas. (kilusi mintis: kodėl pasirinktas būtent toks žodis? Ir antra mintis: kodėl nemato mano elgesio pokyčių? – kaip keičiu ir elgesio ir bendravimo strategijas (dresuojuosi?:) Nors aišku, labiau norėčiau vartoti kitus žodžius bendravimui apibūdinti: ne dresavimas (dresiravimas) ar manipuliacija, o susitarimai, jų laikymasis, pagarba, sprendimų paieška, pozityvūs pokyčiai.)

(4)Pasiūlymai kaip užbaigti mokslo metus (lapukuose) (labai patiko pasiūlymas pasidaryt pikniką, iškylą gamtoje – kilo mintis pasivaikščioti po Saidės hidrografinį draustinį, užlipti ant piliakalnio. Pažaisti gamtoje kamuoliu, suvalgyt pasiimtus užkandžius (lauke visada viskas skaniau)

(5)Pokalbis su L. O. mama apie planuojamą išvyką prie Saidės piliakalnio. „-O kodėl nebevažiuojate į prezidentūrą Kaune, juk planavote?“ Atsakiau: „Šie metai yra ne tik prezidentų, bet ir piliakalnių metai. Bet iš tiesų, pažiūrėjusi kaip mokiniai elgiasi vaikščiodami po rajoną su dviem mokytojomis ir gide, tiesiog nebenoriu važiuoti į Kauną.“ Mama paklausė: „O jūs apie tai su auklėtiniais kalbėjote?“ Ne, nekalbėjau. (mintis: reikia pakalbėti.)

(6)Pokalbis apie birželio 1 d. išvyką, pasiūlymas nuvykti į A-o tėvų sodybą, gal net užsisakyti baidares ir plaukti upe. (labai priimtinas man, tik reikia suderinti su tėvais)

(7)Projekto užsiėmimas apie problemas klasėje ir tų aiškinimas (todėl, kad...) (kilusi mintis: problemos žinomos, tai kodėl jos nesprendžiamos? Kaip jas spręsti?)

Veiksmai:

(1)Dėl įvykusių patyčių fakto, pagal mokyklos patyčių prevencijos ir intervencijos tvarką, užregistravau patyčių įvykį klasėje. Mokiniai (kol kas tik S-as) buvo iškviesti pokalbiui su socialine pedagoge. Tėvai (ir K-o, ir S-o) informuoti apie patyčių faktą ir gimnazijos taikomas prevencijos priemones: dvi savaites K-o ir S-o elgesys pamokų metu bus stebimas, apie netinkamą elgesį informuojama soc. pedagogė. Mokytojai, siekiant išvengti galimų netinkamų grupinių veiksmų, neturi sudaryti galimybės K-ui ir S-ui sėdėti kartu. 
Po dviejų savaičių, pastebėjus mokyklos vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus, mokiniai bus svarstomi gimnazijos vaiko gerovės komisijoje ir vėl bus priimami atitinkami nutarimai.

Kai klasėje kalbėjome apie privalomą mokyklos lankymą iki 16 metų, nes valstybė ne tik suteikia teisę į nemokamą švietimą, bet ir kelia pareigą lankyti pamokas, išgirdau nuomonę, kad jūs jaučiatės blogai, nes neturite pasirinkimo. Ne visai tiesa, kad neturite pasirinkimo. Laisvė rinktis yra visada. 

Galima rinktis kitą mokyklą, kitą klasę, kitą šalį, kitą švietimo sistemą. Yra žmonių, kurie išsiunčia savo vaikus į Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Ispanijos mokyklas, nes švietimo sistema Lietuvoje jų netenkina. Yra tėvų, kurie vietoj valstybinės švietimo įstaigos renkasi privačias mokyklas, viešąsias įstaigas – jų Vilniuje yra tikrai nemažai – pradedant Privačia Saulės gimnazija, Tarptautine Amerikos ar Meridiano mokyklomis, Valdorfo, Demokratine, Vaivorykštės tako ar dar kitos ugdymo strategijos mokykla. Yra galimybė rinktis ir nuotolinį mokymąsi (pvz. Ozo mokykloje), mokymą namie. Tereikia apsvarstyt visus pliusus-minusus ir pasirinkti geriausią variantą (sau). O pasirinkus – priimti „žaidimo taisykles“. 
Nes tie, kas žaidžia ne pagal taisykles iš žaidimo paprastai pašalinami. (Sporte - diskvalifikuojami. Prieš tai, aišku, fiksuojamos pražangos, teikiami įspėjimai, bet finalas tas pats).

Ar tas, kuris keičia mokyklas yra lūzeris? – tikrai nemanau. Lūzeris yra tas, kuriam blogai, o jis nieko nedaro, kad situacija pasikeistų.

(2)Šiemet sau kaip auklėtojai esu iškėlus kelis tikslus.

Pirmas – visur dalyvauti. Tam, kad jūs pamatytumėte mokyklos renginius, rastumėte sau patinkančias veiklas, būrelius ir panašiai. Tiesiog, kad susidarytumėt savo nuomonę apie gimnazijos gyvenimą ir kitais metais jūsų pasirinkimai būtų pagrįsti asmenine patirtimi, o ne kieno nors subjektyvia nuomone.

Antras – kurti draugišką klasę, kad kiekvienas jaustųsi klasėje gerai (ar bent saugiai), nebijotų reikšti savo nuomonę, dalyvautų klasės veiklose.

Trečia – auklėtoją laikytų ne prižiūrėtoju ir priešu, o patarėju, pagalbininku, gimnazijos gidu (nes jau ilgai dirba ir turi faktais pagrįstą nuomonę)

Ketvirta – dalintis atsakomybe ir spręsti problemas kartu. Auklėtojos darbas: informuoti apie gimnazijos tvarką, burti klasės kolektyvą, tartis dėl klasės veiklų, problemų sprendimo būdų, vykdyti emocinio-socialinio švietimo programą Lions-Ques. Mokinio atsakomybė: lankyti pamokas, mokytis, laikytis gimnazijos vidaus tvarkos taisyklių, informuoti apie pamokų praleidimo priežastis tą pačią dieną (priminti tėvams apie tai). 

Apie klasės atsisakymą aš negalvoju. Ir nemanau, kad su manimi kažkas blogai. Galbūt mokytoja esu profesionalesnė nei auklėtoja, bet kai nežinau, ką daryt pati, kreipiuosi pagalbos, ieškau kitų galimybių, veiklų, džiaugiuosi, kad klasė dalyvauja projekte ir labiau profesionalūs žmonės padeda mokiniams atrasti ir suprasti save, klasės draugus. Problema dingsta, kai ją išsprendi. Problemą nutylint ar bandant deleguoti kitam – ji savaime neišsisprendžia. Nors, jei dauguma klasės mokinių mano, kad jiems geriau sektųsi, jei auklėtojas būtų kitas žmogus – neprieštarauju – galit atsisakyti. Tik siūlyčiau pirmiau pakalbinti kitus kandidatus į auklėtojus, nes nebūtinai tas žmogus, kurį jūs norėtumėte matyti savo auklėtoju – gali (ir nori) tai daryti. 

(3)Kaip atlieku savo darbą? Ką keičiu (keičiuosi)?

Pirmą trimestrą jums praleidus pamokas ir negavusi jų pateisinimo, skambinau tėvams pati ir klausiau priežasčių. Per tėvų susirinkimą ir klasės valandėlę prašiau laikytis gimnazijoje numatytos lankomumo tvarkos, išsiunčiau tėvams, paviešinau internete dokumentus. (Pagrindinis akcentas: Prašiau:)

Antrą trimestrą jau kviečiau pokalbiui mokinius su socialine pedagoge ir klausiau tiesiogiai, kodėl neatvykus į pamoką apie praleidimo priežastis neinformuoji? (Pagrindinis žodis: Kalbėjau:)

Trečią trimestrą – prašau paaiškinti nebe žodžiu, o raštu. Nemanau, kad tai galima apibūdinti kaip mano išdresiravimą, nes keičiuosi ir keičiu savo elgesį su jumis aš pati. (Pgrindinis akcentas: Raštu:)

Kas mane erzina ir stebina? 
Dvigubi standartai mokiniui ir mokytojui. Pavyzdžiui: mokinio nuotaika - tai mokinio reikalas, o mokytojas visada turi spinduliuoti gėrį ir šypsotis pasauliui. Net kai yra pavargęs ar nusiminęs. Ironiška, bet mano "surūgimą" ir blogą nuotaiką komentuoja būtent S-ė, kurios šypsantis nemačiau (ar neprisimenu).  Kitas pavyzdys: V-a pavėlavusi į pamoką 10 minučių, neklausia ar gali dar padirbėti pamokoje, kad kompensuotų praleistą laiką, o 5 minutėm užlaikyta pamokoje klausia: „Ar galiu ateiti vėliau?“ 
Jei pramiegojote pamokas – ar ateinate pas mokytoją pasiteirauti, ką praleidote, kokius darbus turite atlikti? 

Esu optimistas ir tikiu kad su metais sutarsim ir suprasim vieni kitus tik geriau. Tebesilaikau nuomonės, kad bendrausim blogiausiu atveju du, geriausiu – keturis metus. Kaip bendrausim, priklauso ne tik nuo auklėtojos, bet ir nuo mokinių. Labai tikiu projekto nauda, nes jau pastebiu pokyčius.

(4)Tikrai noriu paiškylauti gamtoje. Saidės hidrografinis draustinis - labai gerai pažįstama vieta, nes ten yra tėvų sodas. Labai gražios vietos, yra kur pasivaikščioti, ką pažiūrėti, kur pažaisti ar ramiai pasėdėti. Tikiuosi šią iškylą susiorganizuosim (su kamuoliu, užkandžiais ir gera nuotaika) Jei yra galimybė paiškylauti M-o tėvų sode – galime apsvarstyt ir šitą variantą. Klasės valandėlės po atostogų metu – nutarsim, susitarsim:)

 (5)Nelabai mėgstu kalbėti apie dalykus, kurie man atrodo savaime suprantami, tačiau matyt, būtent tame ir yra mano klaida (idealizuoju žmones ir laikau juos labiau supratingais, nei yra iš tiesų) Todėl dabar ir rašau šį rašinį. Bandau paaiškinti savo sprendimų priežastis. Taip, planavau važiuoti su klase į Kauną, pasivaikščioti po Laisvės alėją, apsilankyti senojoje Prezidentūroje (nes pačiai įdomu, dar nebuvau), gal dar kokį muziejų, užeiti pavalgyt į kavinę, pabendraut. Bet kai teko sakyti pastabas ekskursijos po rajoną metu, nutariau, kad sakyti pastabas man nepatinka, todėl geriau važiuoti į tokią vietą, kur net ir nepagarbiai elgiantis pastabų sakyt nebūtina. Aišku, jei elgesys išvykos metu bus netinkamas, tolimesnių išvykų planai gali keistis. 

Žmonių santykiuose irgi galioja priežasties-pasekmės dėsnis. Pvz. Jei pakviečiau į gimtadienį man patinkančius žmones, o jie net nebendrauja su manim ir susirinkusia kompanija (siekia tik pasilinksmint kitų sąskaita) – kitą gimtadienį jų nekviesiu. Kaip penktą kartą nekviesiu ir tų, kurie vis negali dalyvauti, turi svarbių reikalų ir panašiai. Organizuojantis renginį žmogus turi tikslą, kodėl tą daro ir jei tikslas nepasiekiamas – ieškoma kitų būdų tikslui siekti, o ne dar kartą darant tą patį.

Kam lipti ant grėblio penkis kartus? Pilnai užtenka ir vieno! Geriau keisti strategiją! Gal nebeverta gimtadienio švęsti prie stalo? Gal įdomiau susirinkti piešimo ant šilko užsiėmime ir gimtadienio metu sukurti šilko paveikslus ar skareles, o gal išklausyt paskaitą apie pagonių šventes? Laisvė rinktis visada yra. 

(6)Apie pasiūlymus. Dabar dažniausiai savo pomėgiais dalinuosi aš ir pasiūlymus keliu aš. Todėl taip pradžiugino K-o ir A-o pasiūlymai kaip būtų galima užbaigti metus. 
Nes kas geriau už jus žino, ką norėtumėte veikti?
Mano praktika buvo pasiimti palapines, miegmaišius ir su auklėtiniais dvi dienas plaukioti valtimis Ignalinos nacionalinio parko ežerais, aplankant Ladakalnį, Ginučių malūną, įplaukiant į Almajos upelę ir Almajo ežerą. 

Tiesiog dalinuosi patirtimi, kas buvo gerai mano praktikoje. Dalinuosi renginiais, į kuriuos einu, filmais. 

Matau, kad jums tai nelabai įdomu, tad siūlykit savo. Labai tikiuosi sulaukti tokio klasės draugiškumo, kai pasiūlymus, ką nuveikti su klase šį mėnesį siūlysit patys. Ir planuosit maršrutus, skaičiuosit sąmatas, registruosit dalyvius, numatysit veiklas.

(7)Man iš tiesų labai patinka projekto užsiėmimai. Ir mokiniams, ir mokytojams. Ne vieną praktiką taikau dirbdama su kitomis klasėmis. Mokinių požiūris į refleksiją tikrai pozityvus. Apibūdina ir nusiteikimą mokytis ir nuotaiką (ir labai retas kuris būna akmenuku ar medžiu; paskutinis įsiminęs įvardinimas – sukūrys! Ir toks sukūrys, kuris sugebėjo pakelti visą pogrupį ir išjudinti miglą, rūką, saulėlydį, ir net priversti banguoti ežerą). Mokiniai sako, ką sužinojo pamokoje, užbaigia sakinius („Man patiko...“, „Pastebėjau...“, „Noriu pasiūlyti...“) Pasiūliau kitų klasių mokiniams pamėtyti kamuoliuką. (Jūs schemą, kad kiekvienas mestų tik vieną kartą, mokėtės beveik 40 minučių, kol pavyko sumėtyt gerai) Trečiokai per 10 minučių išmoko mėtyt tris skirtingas schemas ir vienu metu laikyt žaidime net tris kamuoliukus. Aišku, jie yra vyresni ir mažesnis ratas. Tačiau... 

Čia aš įžvelgiu ir įsipareigojimą komandai, tikslo siekimą ir dėmesio koncentraciją. Jei iškeliu sau tikslą ir jo siekiu – darau viską, kad pavyktų ir nebekeliu sau klausimų (reikia tą daryt ar ne, verta, neverta, naudinga ar ne) 

Kai padarai sprendimą – nebesvarstai. Kol svarstai – nedarai sprendimo. 
Sutikusi būti pirmokų auklėtoja – aš savo sprendimą padariau. 
Koks jūsų sprendimas? Būti ar nebūti (klasės dalimi)? Dalyvauti ar nedalyvauti? 

Net ir vienas žmogus gali padaryti labai daug (tiesiog pagalvojau apie profesorių Liudą Mažylį, kuris sugebėjo padaryti tai, ko nepadarė visa istorikų bendruomenė) 

Lengviau apibendrinti, prisidengti kitais „visi bėgo – ir aš bėgau“, „niekas jūsų neklauso“, „niekas nesilaikys tų taisyklių ir nieko nedarys“... 

Sunkiau prisiimti atsakomybę sau ir suprast, kodėl elgiesi vienaip ar kitaip. 
Daryt savo sprendimus.