Ketvirtadienį - gruodžio 10 d. mokykloje vyko mažutis jubiliejus. Mažutis Lietuvos fone - juk pirmajai lietuviškai gimnazijai šiemet sukako net 100 metų!
Beje, pirmosios lietuviškosios gimnazijos steigėjas buvo ir dr. Jonas Basanavičius kartu su Mykolu Biržiška ir Povilu Gaidelioniu.
Renginys aktų salėje - ir rimtas, ir jaukus. Apdovanojami aktyviausias ir geriausiai besimokantis mokinys (pažįstu ir mokau abu), dovanas teikia ir sveikinimus sako į svečius atvykę kitų gimnazijų vadovai (šimtmetį atšventusios Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė sveikina ir mus - penkiamečius:)
Sujaudino buvusių kartų abiturientai - pasisakymai, dainos, prisiminimai... Tai jau mūsų istorija. Jau net penkis kartus išdalinti atestatai ir atsisveikinta, išlydėta...
Jubiliejui puikiai pasirengta. Gražios aktų salės dekoracijos, dabartinių ir buvusių mokinių darbų parodos. Įdomu peržiūrėt fotografijos mokytojos parengtus stendus, ryškiai liudijančius, ką radome prieš penkis metus ir ką turime dabar. Dabar - šimtąkart geriau, nors praėjo tik penkeri:)
Sveikinu visus bendruomenės narius ir džiausiuosi, kad esu čia! Dalyvauju tokiuose renginiuose, vaikštau šiais šviesiais (tokiais mokykliniais, akmeniniais, "amžinais") koridoriais, mokau erdviame ir jaukiame kabinete. Susitinku su tokiais nuostabiais, išskirtiniais kolegomis. Mokau tokius išskirtinius, gabius (ir grojančius, dainuojančius ir programuojančius), gerai atrodančius scenoje mokinius.
Rudenį susitikau seniai matytą klasiokę. Ji paklausė ar tebedirbu mokykloje - tebe, - atsakiau. "-Ir kas ten tave laiko?" Nemastydama atsakiau - kolektyvas, kolegos (kelionės, metodiniai su pirtimi ir maudynėmis, kalbos, žaidimai, Dixit:)
Nors dažniausiai sakau - auditorija pamokoje ir didelis noras keisti pasaulį:) (kalbant patetiškai:)
Arba ilgos atostogos:) (šeimyniškoje aplinkoje:)
SĖKMĖS visiems ir VISAME KAME!
Išlikite! (mokytojams:) Siekite daugiau! Tapkite dar šaunesni! (mokiniams:)
2015 m. gruodžio 13 d., sekmadienis
Tinklinis penktadienį po pamokų
arba apsilankymas gimnazijos tinklinio būrelyje
Viską, ką noriu pasakyt, galiu pasakyt dviem žodžiais: ŽIAURIAI PATIKO!
Tiesiog ėmiau pavydėti mokiniams, kad jie turi galimybę kiekvieną savaitę užbaigti sporto salėje su kamuoliu, tinklu ir komanda. O kadangi pavydas - jausmas (man:) svetimas - nutariau pažaisti ir pati. (Ačiū kūno kultūros mokytojoms, kad pakvietė!) Ir supratau, kad beveik nieko nemoku, nesvarbu, kad kiekvieną vasarą prie jūros žaidžiu kamuoliu. Iš iš hierarchijos viršūnės (pamokoje: "Kas čia vadas!"), tapau dar vienu naujoku, ar gražiai tarmiškai tariant "lūzeriu":)
Supratau, kad visai nemoku "žaisti komandoje". Susidaužti rankomis, šaukti mano ar imu, paploti, kai reikia ar sakyt tai, ką reikia ("leiskit pačiai paimt - ji išmoks", "imi tu", "pakelk", "mano!"). Nelabai gaudaus ir kada eiti "pailsėti", juk norinčių žaisti yra daugiau nei dvi komandos, tad karts nuo karto tenka pasėdėti ant suoliuko, kad visi gautų pažaisti.
Žiūriu, stebiu, mokausi.
Tiesa, sportavau tik individualias sporto šakas, tad jokių priekaištų sau neturiu:) Kai plauki krūtine, iškilus iš vandens, nėra nei jėgų nei noro šūkaut - plaukiu - tik įkvėpt! Kai šoki į aukštį - tik bėgi ir šoki, nešauki - imu! - mano! - tavo kartelės niekam kitam nereikia. Ir niekas kitas neskuba iš kairės ar dešinės. Irklavime išvis viskas paprasta - šaukia tik vairininkas. Jei sėdi vidury - nei į kairę, nei dešinę nepasisukiosi. Sėdint vienoj valtyje nepasakysi: "jūs plaukit tiesiai, o aš pairkluosiu į dešinę:)"
Pirmieji žaidimai įkvepiantys: gavau kamuoliu į galvą (tiksliau, nosį), pati uždaviau į galvą (tiksliau, akį), praleidau kamuolį tarp rankų (ir tarp kojų), permečiau (ir nepermečiau) padavimą per tinklą, pasidžiaugiau, kaip gražiai žaidžia kiti, kokių yra gabių merginų (bent viena tikrai treniruojasi profesionaliai) ir kaip stipriai muša ir atmuša kamuolius vaikinai. Kai komanda mišri, svarbu žinoti, ko reikia saugotis labiau. Ar kada labiau susikaupti ir stengtis.
Ir kadangi manau, kad "Išmokti galima visko!" - užsimaniau išmokti žaisti tinklinį. Tai tikrai įdomiau nei joga. Ne tik fizinis krūvis, bet ir priklausymo komandai jausmas, džiaugsmas sėkmingai atmušus, laimėjus tašką ar draugo palaikymą. Aišku, reikia susirasti savo komandą, nes mokytojas mokykloje visada išlieka erzinančiu elementu, nesvarbu, kiek jis pats jaučiasi esantis savu (bendruomenės dalimi:)
Reikės pagoooglint, (gal kas ieško pradedančių žaidėjų) ar atšilus orams pačiai ieškoti bendraminčių- tinklinio kamuolį turiu, tinklą irgi, Vingio parkas šalia - ir eiti žaist!
Visiems žaidėjams - gerų treniruočių ir sėkmingų varžybų!
P.S. jei per varžybas žaistų mokytojų komanda - prašome smūgiuoti į Tomą arba Inesą. :)
Viską, ką noriu pasakyt, galiu pasakyt dviem žodžiais: ŽIAURIAI PATIKO!
Tiesiog ėmiau pavydėti mokiniams, kad jie turi galimybę kiekvieną savaitę užbaigti sporto salėje su kamuoliu, tinklu ir komanda. O kadangi pavydas - jausmas (man:) svetimas - nutariau pažaisti ir pati. (Ačiū kūno kultūros mokytojoms, kad pakvietė!) Ir supratau, kad beveik nieko nemoku, nesvarbu, kad kiekvieną vasarą prie jūros žaidžiu kamuoliu. Iš iš hierarchijos viršūnės (pamokoje: "Kas čia vadas!"), tapau dar vienu naujoku, ar gražiai tarmiškai tariant "lūzeriu":)
Supratau, kad visai nemoku "žaisti komandoje". Susidaužti rankomis, šaukti mano ar imu, paploti, kai reikia ar sakyt tai, ką reikia ("leiskit pačiai paimt - ji išmoks", "imi tu", "pakelk", "mano!"). Nelabai gaudaus ir kada eiti "pailsėti", juk norinčių žaisti yra daugiau nei dvi komandos, tad karts nuo karto tenka pasėdėti ant suoliuko, kad visi gautų pažaisti.
Žiūriu, stebiu, mokausi.
Tiesa, sportavau tik individualias sporto šakas, tad jokių priekaištų sau neturiu:) Kai plauki krūtine, iškilus iš vandens, nėra nei jėgų nei noro šūkaut - plaukiu - tik įkvėpt! Kai šoki į aukštį - tik bėgi ir šoki, nešauki - imu! - mano! - tavo kartelės niekam kitam nereikia. Ir niekas kitas neskuba iš kairės ar dešinės. Irklavime išvis viskas paprasta - šaukia tik vairininkas. Jei sėdi vidury - nei į kairę, nei dešinę nepasisukiosi. Sėdint vienoj valtyje nepasakysi: "jūs plaukit tiesiai, o aš pairkluosiu į dešinę:)"
Pirmieji žaidimai įkvepiantys: gavau kamuoliu į galvą (tiksliau, nosį), pati uždaviau į galvą (tiksliau, akį), praleidau kamuolį tarp rankų (ir tarp kojų), permečiau (ir nepermečiau) padavimą per tinklą, pasidžiaugiau, kaip gražiai žaidžia kiti, kokių yra gabių merginų (bent viena tikrai treniruojasi profesionaliai) ir kaip stipriai muša ir atmuša kamuolius vaikinai. Kai komanda mišri, svarbu žinoti, ko reikia saugotis labiau. Ar kada labiau susikaupti ir stengtis.
Ir kadangi manau, kad "Išmokti galima visko!" - užsimaniau išmokti žaisti tinklinį. Tai tikrai įdomiau nei joga. Ne tik fizinis krūvis, bet ir priklausymo komandai jausmas, džiaugsmas sėkmingai atmušus, laimėjus tašką ar draugo palaikymą. Aišku, reikia susirasti savo komandą, nes mokytojas mokykloje visada išlieka erzinančiu elementu, nesvarbu, kiek jis pats jaučiasi esantis savu (bendruomenės dalimi:)
Reikės pagoooglint, (gal kas ieško pradedančių žaidėjų) ar atšilus orams pačiai ieškoti bendraminčių- tinklinio kamuolį turiu, tinklą irgi, Vingio parkas šalia - ir eiti žaist!
Visiems žaidėjams - gerų treniruočių ir sėkmingų varžybų!
P.S. jei per varžybas žaistų mokytojų komanda - prašome smūgiuoti į Tomą arba Inesą. :)
2015 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis
HOUR OF CODE 2015
Gruodžio 7-13 dienomis pasaulyje vyksta "Programavimo valanda". Mes irgi dalyvaujame. Beveik visi:) Su ausinėmis ir muzika fone. Labai gražūs pažymėjimai:)
Nedalyvauja tik išplėstinio kurso pogrupiai - jiems programavimo valanda - kiekvieną pamoką:)
Nedalyvauja tik išplėstinio kurso pogrupiai - jiems programavimo valanda - kiekvieną pamoką:)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)