Po šiandienos klasės valandėlės (pilna vilčių;)

Apie seniūno rinkimus

Labai džiaugiuosi, kad seniūną išsirinkome demokratiškai. Laurynai – tu žinai, kad klasė tavimi pasitiki, klasė žino, kad seniūnas yra ne tas, kuris nieko nedarys, o tas, kuris būtent norės daryti, spręsti, siūlyti ir palaikyti kitų idėjas. Toks seniūnas, kuris atstovaus klasę, išsakys klasės nuomonę. Ir visa tai darys tinkamai (tikiu ir pasitikiu)

Taip pat labai džiugu, kad klasėje yra aktyvas, tai yra turime ne vieną žmogų, kuriuo pasitikima. Kornelija, Laura, Matas, Mikas, Kasparas – manau – jūs irgi turite prisiimti atsakomybę už klasę, nes už jus balsuojama ir jūsų nuomonė vertinama.

P.S. Lyderystė – tai daugiskaita!

Apie krikštynas

Pasidomėjau, - taip, - spalio veiklos plane jau įtrauktos 1-okų krikštynos (spalio 19 d.) Tad jums tikrai bus ką veikti, kad krikštynos būtų įsimintinos, linksmos, pašėlusios (bet be žeminimo ir patyčių, be keiksmažodžių ar tipo memų)

Visiškai nesutinku, kad tai TIK mokinių reikalas. Aš irgi jaučiuosi mokyklos dalimi ir jei mokykloje (klasėje) kažkas yra negerai – tai liečia ir mane. Kai man sakoma, kad „jūsų mokykloje krikštynos nieko gero“ (jėgos pozicijos pademonstravimas, o ne atrakcija ir naujų narių priėmimas į bendruomenę) – tai man nepatinka ir aš tai priimu asmeniškai.

Jei mokiniai mąsto šablonais ir klišėmis, nenori sugalvoti nieko nauja – vien tik pakartoti tai, kas buvo daroma su jais (atkeršyti) – tai ir mano, kaip blogos auklėtojos nuopelnas (neauklėjau, nepatariau, nepadėjau;)

Aš irgi noriu prisidėti, kad gimnazija būtų kuo geresnė. Daug nereikia: noriu žinoti, kas ruošiama ir turėti galimybę išsakyti savo nuomonę, aišku, pageidaučiau ir veto teisės (kaip svarbiausias klasės organas, nes jei pridirbsite jūs – pastabas ir atsiliepimus išgirsiu ir aš. ir priimsiu labai asmeniškai;)

 Apie projektus
 Tie, kas dar nepasirinko (ar neužsirašė) ilgalaikių projektų temų – padarykite tai kuo greičiau. Galite atsiųsti per Tamo ar Msg. Penktadienį turiu pateikti klasės mokinių pasirinkimus.

Apie paso kopijas

Visi jūs jau turite pasus ar asmens tapatybės korteles. Bylose turiu įdėti šių dokumentų kopijas. Prašau nukopijuoti ir atnešti į 302 kab (dėti į 3B dokumentų aplanką, kuris yra apatinėje lentynoje) Dokumentų kopijas turiu surinkti iki spalio 5 d.


Apie Mokytojų dienos paminėjimą

Spalio 5 d. – minima Mokytojų diena. Kaip visada – aš UŽ mokytojų pasveikinimą. Nes „mažos dovanėlės stiprina draugystę“, nes „moterys be gėlių – vysta“, nes „svarbu ne dovanos ar gėlės, o dėmesys“.

Tiesiog yra diena, kai gali pasakyti mokytojai, kad tu ją matai, vertini, gerbi (toleruoji:). Gal net ne konkrečią mokytoją, o šitos profesijos atstovus (ar bent jau paklauskit tėvų, ar norėtų patys jus visko mokyti, jei mokykla, kaip nori Kasparas, „sudegtų“ (sudegtų perkeltine prasme) Ar tikrai sugebėtų duoti tiek, kiek duoda (moko) mokytojai?
Pagalvokit be jaunatviško maišto ir erezijų (čia kalba mano senatviškas protas ir patirtis;).

Originalumas – laimi. Dėmesys ir mandagumas – neša pelną.

Tikiu ir pasitikiu:)

3B auklėtoja

P.S.

Papildomi darbai (uždarbiai?:)

FB skaitau diskusiją.
Kalbama apie tai, kokias papildomas veiklas (darbus) verta išbandyti, kad užsidirbtum pramogai ir bent mažytei prabangai.
Sudomino.
Ką dar galėčiau dirbti? Gaminti nemoku (kai kas kepa pyragus ar net ruošia vestuvių stalus), sodinti-auginti - taip pat (yra atradusių save žemės ūkyje ir net aprūpinančių draugus ir kaimynus šviežia ekologiška žaluma, medumi, kiaušiniais ir taip toliau)
Moku sekti pasakas:) Na, bent jau daug praktikavausi (dvi dukros, bent po porą metų kasdien vakare - pasaka:) Taigi, nutariau įgarsinti knygas. Juk skaitančių žmonių vis mažės, audio knygų paklausa augs, - kuo blogas papildomas užsiėmimas?
Aišku, balsas skamba kiek keistai, bet pasipraktikavus...  gal pavyktų:)
Ištrauka apie žuvis
Ištrauka apie Babetę
Ištrauka apie leitenantą

Pasakos

Parafrazės pasakos tema

Įdomu, ar sapnavo miegančioji gražuolė? O jeigu sapnavo -  ką? Ar galite įsivaizduoti: šimtas metų sapnų?.. Aš tikriausiai ir pabusti nebenorėčiau. Na, gal tik iš pareigos – pačios suprantat – karalaitis, bučinys, pasaka – pabusčiau vien tam, kad kitiems būtų kuo tikėt. Kad galima pabust, kad laiminga pabaiga iš tiesų yra ir yra laiminga, o ne šiaip kokia. Jis ją bučiuoja, o ji apsiverčia ant kito šono ir burbteli:

-Netrukdyk, sapnas toks gražus...

Tai jau būtų visai nepasakiška, elementari kasdienybė ir tiek. Ir dar nežinia, ką būtų sumanęs tas pasakiškas karalaitis, jei nepabusčiau nuo bučinio. Aplietų vandeniu? Pradėtų žvangint kardu? Nukentėtų pasaka, o su ja – visa eilė susižavėjusių akyčių,  ištemptų ausyčių, beklausančių istorijos. Nustebtų akytės:

-O kur laiminga pabaiga?

-Kokia čia laimė atsibust aplietam šaltu vandeniu. Aš, va, net žadintuvo pakęst negaliu, nors ir suprantu, kad reikalingas.

-Jei pabandytų aplaistyt ar kardu pažvangint, gražuolė atsibudus už jo tikrai neištekėtų. Na, bent jau aš tai netekėčiau.

-Prieš vestuves viskas turi būti gražu.

Kaip pasakoj? Gaila pasakoj nerandu, ką daryti toliau. Parašyta: jie ilgai ir laimingai gyveno. Visokie karalaičiai ir karalaitės. Tik medkirčiai išveda vaikus į mišką, kad tuos vargšiukus išsikeptų ragana, ar kokia kita už socialinės apsaugos sferą atsakinga darbuotoja, o pamotės su lengvu nepasitenkinimu nusukioja šuneliams ir kojytes, ir uodegytes – greenpeace niekuo nepadės. Apie žarijų duobes, nuskandintas žmonas, virtusias antelėmis ar žuvelėmis, apie sukapotus vyrus, plaukiojančius pieno ar kraujo putomis, patylėsiu. O kur dar visi slibinai, kipšai ir kiti nenaudėliai? Tik fėjų taip maža. Blogųjų raganų atrodo daug daugiau. O gal taip tik atrodo? Juk dažniausiai kaip ir gyvenime, pasakoje vyrauja lygybė: pikta pamotė, gera krikštamotė, viena užbūrė, kita atbūrė ar bent jau išpranašavo, kas ir kaip atkeiks, vienam šaltiny – gyvasis, kitame – mirties vanduo, obuolėliai taip pat skirtingi – vienas asilo ausis išaugina, kitas – nuo visų ligų pagydo. Pačiam  spręsti, iš kokio šaltinėlio gerti, nuo kurios obelėlės obuoliuką skinti, ar senelės-burtininkės klausyti, - pirmiau gal verta išsiaiškinti – fėja ji ar ragana? Taip ir žygiuoji per gyvenimą. Vieno kalbos – žarijų duobė, kito žodis – gyvasis vanduo, vienas – draugas, kitas – miręs vanduo. Laimingą pabaigą irgi tenka sukurti pačiam. Arba bent jau išgalvoti, kad prisiminti būtų linksmiau ir galbūt kada nors, po šimto metų, vaikaičiams arba draugėms prie taurės žalio vyno papasakoti. O gal užtektų tik mažutės gyvojo vandens taurelės? Prozit! Į sveikatą! Už iliuzijas ir už pasakas. Už mus ir naujus metus. Už patį save. Iki laimingos pabaigos...

Tiesa - melas

Paskutinės pamokos dvyliktokams.
Žaidėme tiesa-melas.
Tiesa: rašiau.
Klausimas: Ką?
Juokauju: erotinius sapnus užrašinėjau:)
Tiesa: rašiau viską - dienoraščius, eilėraščius, apsakymus (ne tik erotinius:), esė ...
* * *

 Braškės
Šeštadienio rytas.  Lyja lietus. Kioskelyje braškės – po 1,99 lito* už kilogramą. Stoviu eilėje. Kaip senais gerais laikais**. Prieš mane keturios močiutės. Žiūriu  į lietų, jaučiu kaip šlampa plaukai, marškinėliai prilimpa prie kūno, kelnių klešnės vijokliais apsivynioja kojas. Eilėje – pagyvėjimas – prie vienos iš pirkėjų prieina jos draugė – jos tik kalbasi, bet visa eilė sulaikiusi kvapą laukia ar draugė nenorės ko nors neteisėto, šlykštaus, antivisuomeniško – pavyzdžiui įsigyti braškių po 2 litus už kilogramą, be eilės. Nereaguoju. Svarstau, ar tikrai man taip noris  braškių, kad kentėčiau lietų, klausyčiau ginčų, ieškočiau priežasčių likti eilėje: vaikai namie laukia uogyčių, Kalėdoms bus gardžios uogienės, dar kompotą išvirsiu pietums – gyvą daiktą, o ne tas surogatines sultis... O gal stoviu eilėj, nes noriu būti čia, su savo mintim, viena, bendroje glaudžioje eilėje atitrūkus ar tik atsiribojus nuo viso pasaulio, -  lietumi, abejingumu...

-Panele, prieš jus įlindo be eilės!

-Ji kurčia. Matai, net nesureagavo.

-Jūs apie mane?

-Ar nematot – be eilės lenda? Kur jų sąžinė? Pardavėja perspėjo, kad uogų visiems neužteks.

Neužteks, tai neužteks. Nelemta vadinas. Bet tokių minčių įgarsinti neišdrįstu.

-Net nepastebėjau, kad kažkas be eilės, ką dabar bepadarysi....,- atsiprašau.
Incidentas išsisėmė. Lyja lietus. Norime braškių! Skanių, sultingų, raudonų, kvepiančių,... papuvusių, pabuvusių, pigių... Aš su visais. Laukiu ir tikiuosi, kad man jų dar užteks. Nors pagalvojus – perku tik rūpestį – kiek reikės tas braškes tvarkyti: atrinkinėti geresnes valgymui, prastesnes – virimui, nulupinėti lapelius, kotelius, pirkti cukrų, virti uogienę... Darbo visai dienai, o uogienė vargu ar sulauks rugsėjo, apie jokias Kalėdas net neverta svajoti. Perku užsiėmimą, aukoju laiką. Kioskelyje šalia – braškės – po 5 litus. Eilės nėra. Tik trys litai skirtumas, o atrodo bedugnė pinigų. Negi aš tikrai tokia vargšė, kad negaliu sau leisti nusipirkti gražių sveikų uogų? Negaliu. Nors piniginėje turiu reikiamą sumą. Mažas vaikas manyje baiminasi, kad neužteks pinigų kitiems dalykams, kuriuos dar privalau nupirkti. Maža mergaitė, kuri kažkada skaičiavo, ar užteks likusios nuo pirkinių grąžos, ledų porcijai. Ar šįkart nuėjau į parduotuvę tik tam, kad nupirkčiau tai, ko prašė mama, ar dar liks ir mano norams? Šiandien aš pati mama. Bet niekas nepasikeitė. Ar užteks pinigų mano norams? Kokiems norams? Keista... Nežinau, net ko noriu. Ko noriu? Ko trokštu iš tiesų, aistringai, besąlygiškai, kaip kad vaikystėj norėjau... Šalta. Liūdna. Gal tai kaltas lietus? Noriu verkt. Vasara kaip ne vasara. Gyvenimas – ne gyvenimas. Tik eilė – tikra.

-Ko norėtumėt?

-Braškių. Penkis kilogramus.

Kad užtektų visam kam: vaikam, kompotui, uogienei, man, liūdesiui, svajonei, vilčiai...

Ne be reikalo atstovėjau tokią eilę per lietų. 

 --------------------------------------------------------------------

*-veiksmas vyko iki euro įvedimo:)
**- sovietiniai laikai (labiau liūdni, nei geri, nepritekliaus, deficito laikai), kai beveik visada parduotuvėje buvo eilės.