Ypač, kai guli lovytėje ir visas pasaulis sukasi tik aplink tave ir dėl tavęs:) Nori valgyt - materializuojasi maistas. Nelinksma - ateina mama ir paima ant rankų. Užpakaliukui šlapia - geros rankos iškelia iš lovytės ir pakeičia pampersą. Tereikia pyptelt, cyptelt ar tiesiog atsimerkt - ir tu jau svarbus. Ir niekas nieko nereikalauja - esi NUOSTABUS vien todėl, kad ESI.
Tiesa, apie pasirinkimo laisvę niekas nekalba (beje, o kas yra pasirinkimas ir laivė?) :)
Kiek paaugus - to pasaulio daugėja. Ir šalia žodžio NORIU, atsiranda žodis REIKIA. Arba tu GALI.
"Tu jau didelis - ir gali pats užsimauti kelnytes", arba mamytė turi eiti į darbą, o tau reikia į darželį".
Vėliau - gali ne tik apsirengti (kelnytes ar suknytę), gali pas užsirišt batukus, valgyt su šakute ir taip toliau, ir panašiai.
Bet atsiranda ir daug gerų dalykų. Vienas iš jų galimybė atrast, kas tau patinka ar nepatinka, kokį žaidimą žaisti, ką valgyti pietums, kur eiti po pamokų, kokį filmą žiūrėt, ko prašyt dovanų iš Kalėdų senelio. Tiesa, daugėja ir pareigų: klausyt ne tik mamytės ar tėvelio, bet ir mokytojos, daryt namų darbus, išsiplaut indus, paskambint, jei vėliau grįši iš mokyklos.
Į pirmą klasę nuveda mama ar tėtis. Ir net neklausia, į kurią mokyklą - sprendžia patys ir visus dokumentus užpildo patys.
Sulaukus keturiolikos, jau pats pasirašai sutartį su mokykla (trišalė sutartis - mokinys, tėvai, mokyklos vadovas) Atsakomybės laipsnis didėja. O dar taip norisi būti vaiku:)
Aš noriu - ir mano norai pildosi savaime... kaip vaikystėje...
Deja. Kuo labiau augi - tuo labiau turi ir esi tuo, ką pats darai. Ir nuo žmogaus priklauso, kaip jam sekas bendrauti su kitais, nes vien to, kad ESI, nebeužtenka.
Aišku, tebesi pasaulio valdovas! (Aš tebesu:)
Tik savo pasaulį tenka kurt pačiam. O kitų sukurtam pasaulyje - elgtis kaip svečiui. Priimti bendras žaidimo taisykles (jas sužinoti ir išmokti, jei nežinai)
Gali rinktis ką veikti, kaip gyventi, su kuo bendrauti. Ir atlikti pareigas. Ir jaust atsakomybę, už tai ką pasirinkai, padarei, pasakei.
Kam visa tai rašau? - Auklėtiniams!
(Nes nemėgstu "auklėti"). Patinka bendrauti, kalbėtis, būti išgirstam.
Negyvenamoje saloje - gali elgtis kaip nori. Visuomenėje tenka derintis prie kitų.
Vieni susitarimai, elgesio principai - įrašyti įstatymuose, kiti - dekaloge, trečius pasirenki pats.
(pvz. Žodžio laisvė - galioja visiems. Jei aš turiu teisę išsakyt savo nuomonę, tai turi ir kitas. Jei noriu gyventi saugioje aplinkoje, tai ir kitas turi tokią pat teisę.)
Nori pagarbos - gerk kitus.
Nori būti išgirstas - išklausyk.
Nori būti saugus - nebūk abejingas, kai matai agresiją kitų atžvilgiu.
Nori draugauti - pats būk draugiškas:)
O jei mano santykiai su kitais - nedraugiški...
(įdomu, kokie bus kitų santykiai su manim?)
Klasės valandėlėje rašėme klasės taisykles. Kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi kiti.
Girdėjau komentarą: "niekas čia tų taisyklių nesilaikys, be reikalo rašote".
Kalbėjome apie pagarbą vienas kitam, taisyklė - nesityčiojam iš kitų.
Kai klasės draugai parodė nepagarbą žmogaus vardui - komentatorius sureagavo iškart - "mano vardas toks, o ne toks" - aš nenoriu, kad šaipytųsi iš manęs.
Kaip to pasiekti? Kad nesišaipytume vienas iš kito?
"Kaip šauksi - taip atsišauks", sako patarlė.
"Neišauklėti vaikai skęsta balose", - frazė iš vaikiško filmuko.
"Šypsokis - ir pasaulis šypsosis tau". Neprisimenu kieno mintis. Bet patinka.
Perfrazuojant citatą - "Trenk pasauliui - ir gausi niuksą atgal":)
https://media.giphy.com/media/uUfbtweIW3A7S/200.gif
Apibendrinimas
(moralas:)))
Romoje elkis kaip romietis.
(mokykloje kaip mokinys, namuose kaip šeimos narys:)
Karmos dėsnis galioja visiems.
(arba priežasties ir pasekmės dėsnis;
energijos tvermės dėsnis;
ką duodi - tą turi dėsnis:)
