Nuotolinis mokymas(is)

Nuo kovo 13 iki birželio 13 - karantinas.
O su juo - nuotolinis mokymasis.
Išbandymų ir atradimų laikas. Kai sistema per dvi savaites turi įgyvendinti penkmečio užduotis: įvaldyti inovatyvias komunikavimo technologijas, nuotolinio mokymo metodikas.
Didžiuojuosi savimi, kolegomis, mokiniais ir jų tėveliais - mes tai padarėm!

Išmokom naudotis įvairiomis programomis, platformomis. Bendrauti per atstumą. Prisiversti dirbti, kai už nugaros (literaliai, tiesiogine prasme) nieko nėra, niekas nestovi ir nemotyvuoja:).
Nes kiekvienas savo kambaryje kaunasi su savo drakonais.

Gal ir ne taip dramatiškai, bet paskaičius kelių pirmųjų savaičių savo refleksijas, jaučiuosi lyg skaityčiau išgyvenusiojo liudijimus, o ne nuotoliniu būdu mokančios mokytojos atsiliepimus apie savo darbą:)

Pirma savaitė 
Savaitė buvo labai sunki. Didžiulis darbų antplūdis. Nespėju peržiūrėti ir komentuoti atsiųstų darbų. Žinau, kad kitos savaitės pamokas kursiu ir įkėlinėsiu savaitgalį, nes šią savaitę nieko nespėju. Dirbu prie kompiuterio nuo ryto iki vakaro. Kol kas neatradau sistemos, kaip sumažinti savo išnaudojamo laiko sąnaudas.

Labai aiškiai matoma riba, tarp mokančių ir gebančių dirbti savarankiškai ir tarp mokinių, kuriems reikalingas (įpratę) mokytojo vadovavimas (pagalba).

Kaip teikti pagalbą? Nes Bendrauju non stop - žinutės per Tamo ar msng, el.laiškai, skelbimai moodle sistemoje, FB grupėse - su tais, kurie aiškinasi ir dirba, su tais, kurių ieškau pati, nes neprisijungia, nedirba. Su nerimu laukiu galutinio darbų įkėlimo termino - balandžio 5 d.(dirbame savaitėmis) įkeliu savaitės užduotis, jas aiškinamės online, kitą pamoką atlieka užduotis patys.

Diskusijose gaunu labai įvairių atsiliepimų. Ir smagu, įdomu ir sukas galva, vargsta akys. Nerimauju. Perplanuoju iš naujo temas.

Vargstu. Ir užjaučiu visas kitų dalykų mokytojas, kurios tikriausiai dvigubai sunku (nes prisidėjo visos naujos IT technologijos)

Dėl mokinių irgi neramu. Kad nenusiviltų, nepasiduotų nepabandę. Bent kažką, bent kažkiek. Darytų.

...

Trečia savaitė

Šią savaitę jau pradėjau rašyti n raides. Ir nepatenkinamus pažymius už neatliktas užduotis (su komentaru, kad atlikus užduotis ir įkėlus jas į vma moodle, pažymys pasikeis) 

Pratęsiau užduočių įkėlimo terminą, nedaviau naujos užduoties, tęsiame praeitos savaitės darbus. Ruošiamės atsiskaitymams. Beveik visas pamokas vedžiau online. 

Asmeniškai skambinau telefonu nesijungiantiems į online pamokas mokiniams. (ne visi kelia ragelį, gal nepažįstamas numeris gąsdina?) Vis dar kuriu testus. Beliko 4 kl. Yra mokinių, kurie jau atsiskaitė darbus dvi savaites į priekį, yra mokinių, kurie dvi savaites vėluoja pateikti užduotis. Kuriu ir įkėlinėju gegužės užduotis (skubantiems pirmyn), vis dar taisau skolininkų ir perrašinėtojų darbus. 

Vėl atsirado auklėtinių lankomumo problemos. Priežastys panašios kaip ir anksčiau: pramiegojau, blogai jaučiausi, tačiau atsirado ir naujų: išsiderino kompiuterio garso sistema, tad negalėjau dalyvauti tiesioginėje pamokoje, kompiuteris buvo užimtas/neįsijungė iš ryto/blogai veikė, tuo metu skambino draugė, kuriai labai reikėjo emocinio palaikymo. 

Mokytojams, manau, irgi vis dar reikia emocinio palaikymo:) 

Bet jau ryškėja šviesa tunelio gale (čia aš apie nuotolinį mokymą, ne apie covid ar švietimo situaciją ir sumaištį dėl ugdymo proceso ir egzaminų keitimo/baigimo/perkėlimo) 

...

4-6 savaitės neprisimenu. Gyvenau savo kosmose.

7-8 savaitę pradėjau atrasti savivaldaus mokymosi galimybes. Mokiniai patys darbus įkelia, patys įsivertina, dar įvertina tris draugus ir papasakoja mokytojai kaip sekėsi;)

Aišku, prieš tai 4-5 valandas galvoji užduotį, kad būtų suasmeninta (ir vienodai padaryti jos neįmanoma:), pateikimo kriterijus, kurie derėtų su vertinimo instrukcija ir būtų suprantami mokiniams. Dar reikalinga tiesioginė pamoka, kad pakomentuotum, geras mokytojas ne tik perskaitys tekstą, bet ir vizualiai parodys, ko tikisi.

Moodle seminaro įrankis puikiai tinka IT VBE užduotims pateikti ir vertinti. Tiesa, vertinu čia jau ir pati, kad galėtume palyginti mokytojos ir mokinio gebėjimą perskaityti vertinimo instrukciją:)

Paskutinę savaitę žiūriu projektų darbus. 

3D mokyklos maketas sukurtas Blender programa

Integruotas menų-IT projektas

D modeliavimas

Mobilioji aplikacija

Ir laukiu mokinių atsiliepimų apie pamokas. Paleidau kurso apibendrinimo apklausas.

Jaučiuosi tokia pavargus.

Laisva namie, prie kompiuterio:)

gyvenanti darbe...

PS. Už savaitės ATOSTOGOS! Tad šiandien jau tikiu laiminga pabaiga:)

Auklėtiniai - abiturientai

ir artėja ŠIMTADIENIS.
Tiksliau šimtadienis (100 dienų iki mokslo metų pabaigos) kaip tik šiandien:)
Tik paminėsime vėliau.
Viena iš šimtadienio tradicijų - TESTAMENTO rašymas.
"Ką paliekame ateinančioms kartoms"

Apie tai kuo ši laida

• išsiskiria iš kitų, 
• ką sukūrė, 
• kuo buvo įdomūs

- ką palieka - galvoju jau kelias dienas (švelnus intro į paskutinio skambučio atsisveikinimą.

Pirma šovusi galvon mintis - kelionės. Galbūt pirmą kartą visos pirmokų klasės (kai dabartiniai abiturientai buvo pirmokais:) kartu važiavo į AHHAA mokslo muziejų Tartu, o baigę antrą gimnazijos klasę (vėl visos keturios klasės kartu) vyko į pajūrį. O kiek kelionių per kiekvienas mokinių atostogas - pamatytas Paryžius ir Amsterdamas, Stokholmas ir Talinas, Austrija, Vokietija - visų nesuskaičiuosi.
Ką palieka: azartą keliauti!

Įsiminė ir Martino, Giedriaus bei Simono organizuotas pėsčiųjų žygis bendruomenei. Būdami trečiokais tiesiog pakvietė norinčius aktyviai gamtoje praleisti šeštadienį į žygį. Suplanavo, paskelbė. Buvo tikrai gerai! Šiemet rudenį vyko visos gimnazijos bendruomenės žygis pėsčiomis. Galbūt gimė nauja tradicija?
Ką palieka: žygius pėsčiomis! ir didelį norą gimnazijoje turėti žygeivių klubą.

Prisimenu ir trečiokų plaukimą baidarėmis. Kartu su auklėtojomis, 20 km, visi norintys iš visų keturių klasių. Jei šiemet trečiokai norės pakartoti buvusių trečiokų metų užbaigimą - plauksiu su malonumu!
Ką palieka: pasiūlymą trečiokams pasiplaukioti!

Pirmokų krikštynos irgi pakeitė savo veidą. Pirmokus krikštijom linksmai. Net su pasilakstymais ir pasišokimais Vingio parke.
Ką palieka: linksmas pirmokų krikštynas!

Šiemet visus nustebino ir įkvėpė (norą įsigyti) abiturientų bendrovės sukurti, pagaminti ir mokykloje pradėti platinti džemperiai. Dviejų spalvų: juodi ir vyšniniai, su originaliu logotipu. Įsigijau ir sau. Visai smagu turėti bent vieną su Basanavičiumi susijusį rūbą.
Ką palieka: DŽEMPERIUS! ir galimybę jaustis išskirtiniu (daugiau niekas tokio džemperio neturi, tik savi;)
O kadangi vienas iš džemperių paliktas direktorei - paliekamas noras pamatyti direktorę dėvint VJBG džemperį.

Kūrinių yra ir daugiau. Metinių projektų metu sukurti meno kūriniai (išlieti, nutapyti) jau rado savo vietą (II a. foje, fizikos kabinete) Pernai sukurta ir pirmoji gimnazijos mobilioji aplikacija "JBG SKAMBA" - balsavimas už patinkančią skambučio melodiją ir naujų melodijų siūlymas. Šiemet projektas tęsiamas (Ačiū, Simonui:) Aišku, dėl, švelniai tariant, vidutiniškos kolonėlių garso atgaminimo kokybės, ne viskas vyksta taip sklandžiai kaip norėjosi projekto kūrėjams ar skambučio  (keitimo) administravimo grupei.
Ką palieka: mobiliąją programėlę "JBG Skamba" ir pasiūlymą ją naudotis. (Ir atnaujinti kolonėles, kad geriau skambėtų:)

Vasario 16-osios minėjimo metu (ir vėl) mane sujaudina atkurta istorinė Nepriklausomybės Akto pasirašymo akimirka. Abiturientai, jauni ir gražūs, rimti, pasipuošę, (galbūt vienintelį kartą gyvenime) rodo performansą. Primena signatarų pavardes ir profesijas. Pasirašo, sustoja istorinei nuotraukai. Man gražu.
Ką palieka: įamžintą istorinį faktą. (nuotrauką) Ir palinkėjimą tęsti tradiciją. Socialiniuose tinkluose pilna nuotraukų, aš dabar ir aš po dvidešimties metų. Man įdomu (artėjant gimnazijos 10-mečiui) peržvelgti Signatarų nuotraukas. Kuo kitokie? (o gal skirtumo nė nematyčiau?)

Renginiai: Karnavalai, Šimtadienis, Debatai, Protmūšiai, Vasario 14 minėjimas, Jaunimo eisena vasario 16-ąją - tiek visko buvo! Kiek prifotografuota! Martinas, Jonė...
Ką palieka: tradicijas, kurias verta tęsti. Ir fotografijas, kokie šaunūs (jauni ir gražūs) buvo.

Per paskutinius du metus gimnazija ryškiai keitėsi. Atnaujintos klasės, atsiranda mobilūs stalai ir išmaniosios lentos, gamtos mokslų laboratorija ir kompiuterizuotas užsienio kalbų centras. Laimėtas FAB LAB projektas. Vargu ar abiturientai spės pasinaudoti lazerio pjaustyklėm ir naujomis staklėmis. Tačiau... gali palikti palinkėjimą ateinančioms kartoms: viskas, kas yra mokykloje, turi būti naudojama!

Rugsėjį naujus metus pradėjome be matematikos mokytojos Elenos. Plekšnėmis ir plekšnučiais bus vadinami jau kitos gimnazijos mokiniai.
Ką palieka: palinkėjimą saugoti ir mylėti mokytojas (nes jos gali nueiti ten, kur jas myli ir saugo labiau)

Laimėjimai krepšinio varžybose, tinklinio turnyruose, lengvosios atletikos krosuose ar estafetėse, sporto šventės organizavimas, treniruokliai gimnazijos vidiniame kieme - viskas, kas susiję su judėjimu - veda pirmyn!
Ką palieka: palinkėjmą nesustoti! Ir siekti daugiau.

Olimpiados, konkursai, parodos, DofE, tarnystės projektai, karjeros dienos ir tėvelių apsilankymai klasės valandėlėse  - nuveikta tikrai nemažai. Net jei ne visi žino, kas tie atstovaujantys VJBG, ateinantys pabendrauti, besidalinantys savo gyvenimiška patirtimi. (aš sakau ačiū Kasparui už laimėtas prizines vietas mieste informatikos olimpiadoje, už dalyvavimą matematikos ir fizikos olimpiadose; Emilio sesei, Augusto mamai, Kasparo tėčiui už pasidalinimą savo profesijos įžvalgomis)
Ką palieka: palinkėjimą, kad visada būtų norinčių ir galinčių atstovauti gimnaziją! Ja rūpintis, palaikyti veiklose ir ieškojimuose, tiesiog padėti.

Lankomumo tvarka gimnazijoje griežta: nė vienos nepateisintos pamokos! Tą pačią dieną tėvai informuoja auklėtojus apie pamokos praleidimo priežastis. Jau kitąmet niekam nebebus įdomu, kodėl tavęs nėra paskaitose ar darbe. Atėjai-neatėjai, nei darbai nei mokslai nelauks. Tvarkykis kaip nori.
Ką palieka: blogą savijautą ir transporto kamščius, šeimynines problemas ir apsilankymus pas odontologus:) (Ir niekam iš ateinančių kartų nesiūlo tos blogos savijautos pakelti ar pasisavinti.) Būkit sveiki! (Ir apsaugokit savo auklėtojas nuo papildomų darbų pateisinti jūsų pamokas)

Yra pasikeitimų ir lauke. Savivaldybė aptvėrė gimnaziją tvora. Bet tvora, kol kas neprijaukinta. Ji tiesiog yra. Galbūt galima jaustis saugesniu, jei žinai, kad ši teritorija priskiriama būtent mokyklos reikmėms.
Norėtųsi ir atnaujintos krepšinio aikštelės, suoliukų, pavėsinių. (Pageidavimų atsirastų ir daugiau:)

Kas patiko man: tinklinio treniruotės šeštadienio rytais, sirgimas už gimnazijos vaikinų komandą per tinklinio varžybas (už suteiktą galimybę sirgti ir didžiuotis), netradicinės pamokos (apsilankymas su auklėtinais genocido muziejuje, Valdovų rūmuose, nepatogaus kino seansuose ir spektakliuose), išvyka prie Saidės upelio, kūrybinių partnerysčių projektas, praktikantė Agnė ir klasės valandėlės su ja. Kalėdiniai vaidinimai...
Norėtųsi, kad labiau patiktų, būtų įsimintinos ir sėkmingos pamokos. Ir mokiniams, ir man. Savanoriško mokinių dalyvavimo jose. Visuotinės motyvacijos mokytis ir altruistiško noro padėti vienas kitam mokantis. (tobulėjimui ir svajonėms ribos neegzistuoja:)
Tiesiog pagalvoti apie kitus. Ir padėti. Ištverti (išgyventi) mokykloje.
Kad ne tik mokiniai, bet ir mokytojai jaustųsi laukiami ir mylimi.
Ir norėtų ateiti:)
Ir būti, ir kurti kartu.

2020 - Eugenijos Šimkūnaitės metai

Metus pradėjau nuo knygos pirkimo internetu. Nes atsiminimų apie Eugeniją Šimkūnaitę knygoje yra ir mano mamos su mokslininke darytas interviu.
Pavadinimas: "Bendraudama su žmonėmis laikausi karaliaus ir valstiečio distancijos"

Visa citata: "Bendraudama su žmonėmis laikausi karaliaus ir valstiečio principo - jei jums manęs reikia, priimsite ir tokią, kokia esu. Jei jums manęs nereikia - tai man jūsų nereikia tuo labiau".

Puiki mintis. Galiu skaityti kaip teoremą, galiu kaip aksiomą.
Tikrai, jei kažko iš žmogaus labai REIKIA, sutinki išklausyt ar pabendraut ir su nemaloniu žmogumi. Jei tikrai labai reikia, užmiršti apie save, visas komforto zonas, susitaikai su aplinkybėmis ir eini.

Nekišti savęs ir savo patarimų tiems, kas neprašo - sekasi sunkiau. Ypač dirbant mokytoja.  Juk mano profesija tokia: padėti, atsakyti į klausimus, ištaisyti klaidas. Ir labai lengva padaryti "meškos paslaugą". Kai mokiniai įtiki, kad ir be asmeninių (individualių) pastangų įmanoma kažką išmokti ir atrasti. Aplinka paveiks. Atėjau į mokyklą - pusė darbo padaryta. Mokytojos pareiga išmokyti visus. Ir geriausia, kad procesas būtų lengvas ir įdomus, visus įtraukiantis.

Tokia edukacinė utopija. Kaip kalbų išmokimas miegant: vakare atsigulei su ausinėm, numigai, - ryte - poliglotas - laisvai kalbi užsienio kalba.  Jei aš nemoku, neišmokau - žinau kas kaltas - mokytoja. (prastai dirba. neprofesionali. nesudomina. neįtraukia)

Skaitau apie perdegimo sindromo požymius. Pasirodo ryškiausias - ne lėtinis nuovargis ar nemiga, ne gebėjimas spręsti problemas ar suvaldyti stresą. Svarbiausias perdegimo požymis - abejonė. Savo darbo prasmės konvencionavimas. Galbūt būtent todėl pradėjus abejoti savimi, kad nebemoku dirbti taip, kad VISI ir VISKĄ (ir su entuziazmu) taip noriu diagnozuoti sau "pateisinimą" - "perdegiau".


Patiko interviu su Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto Muzikos instituto profesoriumi, filosofu Gediminu Karobliu. Mintys apie švietimą ir mokytojo profesiją:„Mokytojai laiko <visuomenės pamatus> savo juodu darbu. <..> koučeris turi atidėti sprendimą, palikti kažką nepasakyta, nes reikia palikti tai, ką iš tavęs pirktų rytoj, poryt. Pirma turi sukurti problemą, o tada ateiti kaip jos sprendėjas. Taip rinka veikia. Sukuri problemą, poreikį ir ateini tai išspręsti. Bet vėliau reikia tą problemą palaikyti, sugalvoti naują.
Mokytojo tikslas – visai kitoks. Tai profesija, kuri tam tikra prasme save naikina. Juk galutinis tikslas, kad mokytojas būtų nebereikalingas, mokinys būtų savarankiškas. Kuo geresnis mokytojas, tuo geriau jis užtikrina mokinio savarankiškumą, laisvę.“

Vėl paieškose.
Prieš keletą metų mokiniai paklausė, ką aš veikiu mokykloje. Nė sekundės nepamąsčius atsakiau - "Gelbėju pasaulį!" (Ir kuriu geresnę ateitį Lietuvai:)
Šiandien net sau negaliu (iškart, be dvejonių ir trikdančių apmąstymų) atsakyt į šį klausimą.


Dega ne tik padangos Alytuje ir koalos Australijoje.
Iš pelenų pakyla ne tik feniksai.
Negaliu atsakyti, kas šiandien man realiau - koalos ar feniksai.
mintyse ar australijoje

Back to School

Sausio šeštoji - Trys Karaliai - sunki diena.
Tiek išsiilsėjus - vėl į darbą.
Aišku, darbų buvo ir mokinių atostogų metu: ketvirtadienį - susirinkimai, darbo grupės, aptarimai, šeštadienį - tinklinis, bet PAMOKOS - nuo pirmadienio.
Vieni siurprizai ir netikėtumai:)
Ant stalo randu buvusio mokinio raštelį - "norim susitikti" (jis savaitgalį kartu su DofE aktyvistais mokykloje planavo žygį) Puiki mintis! Nes su kai kuriais buvusiais mokiniais susitikti yra linksma ir tikrai norisi juos pamatyt.
Trečiokas po pirmos sausio pamokos klausia:
-Mokytoja, kada plauksim baidarėm?
-Baidarėm? Žiemą?
-Ne, pavasarį. Bet juk planuoti galima ir nuo anksčiau:)
Labai teisingas požiūris. Kalėdos praėjo, pradedam laukti vasaros:)
(O gal čia tas pukuotuko variantas: ne tiek saldus medus, kiek svajonė apie medų...;)
Abiturientai dirba tyliai. Kažko per daug ramu. Gal pailso per atostogas?
Teiraujuosi:
-Viskas gerai? Ne per greit? Ar aišku?
-Viskas gerai. Per greit. Neaišku.
Nesuprantu:
-Tai kas čia gero?
-Mokyyytojaa, mes dar neatsigavę po atostogų... bet jau beveik dirbam...
 Pirmokai per septintą pamoką įlekia "žiauriai" energingi (matyt kiti mokytojai pakankamai "pažadino")
-Mes pavargę! Daugiau nebegalim! Visi tik MOKO ir moko!
Hm.
-O ką turėtume veikti mokykloje?
-Žaisti! Kaip per Kalėdinę pamoką!
Geriausia, aišku, būtų žaisti mokymą. Bet... kartais galima ir mokytis žaidimų:)
 Mokykloje (svarbiausia) MOKYTIS.

Per atostogas perskaičiau Kunčino "Tūlą". Juk auklėtiniai abiturientai, kaip ir noris žinoti, ką skaito jie. Ilgi sakiniai, Vilnius, jo gyventojai. Kai kurie atpažįstami iš mamos ar babos pasakojimų. Senamiesčio kiemas. Kur kiekvienas kaimynas - vis kita istorija. Ir neišku, kur tiesa, kur pramanas.
Meilės nuojauta, prisiminimai, ta, kurią norisi vadinti vienintele.
Ir supratimas, kad kažko nesuprantu. Einu pas lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją:
-Pakalbėkim apie "Tūlą".
Išgirstu rašytojo gyvenimo istoriją, laikmečio aktualijas, žmogaus situaciją, kai negali būti laisvas net kūryboje. Visai užmiršau apie sovietmetį. Ir suprantu kaip sunku bus mano auklėtiniams, kuriems viskas bus nauja. Ir tekstas, ir kontekstas.
Pasigiriu trečiokams, kad perskaičiau programinį kūrinį.
-O jūs dar ir Faustą pabandykit! Iliadą ir Odisėją!
Kai kas nesikeičia - Faustą skaitėm ir mes, ir iliadas su odisėjom.
ir tikiuosi nepasikeis
(graikų mitai ir Donelaičio "Metai")

Nors. Lituanistė pasakoja, kaip skaitydama tekstą prajuokino klasę.
-Kaip pavyko? Apie ką tekstas? - klausiu.
-Nebežino lietuviškų žodžių - diktuoju - "mergina išėjo laukan, tarp ežių ieškojo agurkų"
Klasėje juokas:
-Ieškojo agurkų tarp ežių! Nebent tarp agurkų bus koks ežys...
...
 Juokiasi ir mano giminaičiai, kai pradedu pasakoti mokyklos "istorijas".

Būtent juokas ir padeda ištverti visa kita.
Šiandien sutikau kitą buvusį mokinį. Baigė mokslus UK. Dirba. Bendrauja, šypsosi.
-Na, bet sutikit, mokytoja, su mumis buvo gerai! Linksma!
Sutinku. Malonu juos prisiminti. Dirbom be pykčių. Papildomai padirbėti ateidavo ne vienas ir be jokių ypatingų raginimų ar kvietimų. Tiesiog:
-Ar jūs būsit? Galiu ateit?
-Gali. Dirbk!
Gera, kai klasėje gali būti savimi ir net jei švelniai "pavarai pro šalį" (dažniausiai netyčia) niekas nepradeda linčiuoti, o ima juoktis. Ir palaiko kompaniją. Gera, kai gali leisti sau pamokoje juokauti ir esi tikras, kad visi po 5 minučių vėl dirbs. Ir nesiskųs, kad per daug, per greit, "jūs manęs neišmokėt!".
Nesijaudinu. Gyvenimas išmokys:)
Kiekvienam teks sava pamoka. Išmokti.

Dar vakar perskaičiau puikų interviu su Ingrida Šimonyte "Esame tik tiek, kiek yra kultūros".

Apie knygas, švietimą: "Kai manęs klausia, ką reikia daryti švietime, kad būtų geriau, sakau paprastai: atsiknisti nuo mokytojų ir neaiškinti jiems, kaip mokyti vaikus." - puikus požiūris.

Apie mokesčius: "Atsakysiu iš toliau: kodėl Skandinavijos šalys geba būti ir konkurencingiausios (labai mėgstamas Lietuvoje burtažodis), ir laimingiausios, nors moka didžiausius mokesčius? Nes visuomenė tiki, jog grąža, kurią iš tų mokesčių per įvairias programas atgauna, yra daugmaž sąžininga. Ir tai nereiškia, kad kiekvienas atgaus bent panašiai tiek, kiek sumokėjo, svarbi visuma, bendras jausmas. Kad tai pasiektum, būtinas pasitikėjimas žmonėmis – tikėjimas, jog kitas žmogus toks pats geras kaip tu, tad, jeigu jis įgaliotas veikti visų labui, taip ir veiks"

Palinkėjimas skaitytojams: "Neprarasti humoro jausmo. Kaip ir visiems kitiems." - nuostabus!

Palinkėčiau to paties:)

ir dar - pastebėti tai, kas gražu.

Gerosios Vilties bibliotekoje - skiautinių paroda - skiautiniai ir knygos - taip gražu:)

.

Lietuvos kelias

Naujųjų metų pažadai (ir viltys:)

Naujųjų metų pradžia - pažadų sau laikas.
Išėjau pasivaikščioti.

Mėgstama vieta - upės vingis

Vingio parkas - mažytė gamta:)
Bet jautiesi visai kitaip, nei po pasivaikščiojimo mieste.
Kai kas nesikeičia net ir naujais metais.
(mėgstamos vietos)
Tačiau į bebrų darbelius kažkaip anksčiau neatkreipdavau dėmesio.
Graužia tik jaunus, lieknus medelius (senų puvėkų neliečia) ir panašu, kad graužia "savo malonumui", nes užtvenkti upę nelabai tikėtina.

Bebrų darbas 1

Bebrų darbas 2

Pirmas pažadas - vaikščioti:)
Ir gyventi sveikiau: laikytis dienos, darbų, valgymo, miego, emocijų (etc) režimo.

Antras pažadas - susitvarkyti.
Pagal Palmiros horoskopą, svarstyklėms šie metai - ramūs, šeimyniški - nepradėti naujų darbų, susitvarkyti: namus, jausmus, darbus, mintis. Paieškoti savęs artimoje aplinkoje.
Nors žiurkė - labai energingas gyvūnas, tad beveik visiems prognozuojami energingi, kupini darbų ir patirčių metai.
Energingai RAMI:)

Trečias pažadas - nedaryti už kitus to, ką jie patys gali padaryti - skirtas mokyklai.
Įgyvendinimo strategija (mintyse) dar tik formuojasi.

Metų pradžia:)

Tinklinis, trečias turas

Mokykla šiemet turi vaikinų tinklinio komandą! Pateko net į trečią turą!
Jų žaidimas sirgaliams - tiesiog pliūpsnis emocijų!
Stebėdama rungtynes pagalvojau, kiek daug vis tik gali padaryti vienas žmogus.

Per vienus (dar nesibaigusius) metus...
Gimnazijoje atsirado šachmatų būrelis. (Mieste užimta 6 vietą.)
Tas pats žmogus atėjo į tinklinio treniruotes, nes pats ne vienus metus žaidžia elito lygoje ir nori pasidalinti savo žiniomis, patirtimi. Jau po pusmečio pradėjo ryškėti rezultatai. Mokyklų tinklinio varžybose vaikinų komanda žaidė ir tobulėjo per kiekvienas rungtynes. (Žaista trečiame etape. Pirmąkart gimnazijos istorijoje. Pasipriešinta techniškiausiems ir labiau patyrusiems, susigyvenusiems.)

Sukeltas pasididžiavimo gimnazija jausmas. Ne tik tinklinio fanams:) Juk net, jei pralaimima žaidžiant gražiai, tai ne pralaimėjimas - tai pamoka. Patirtis. Įgautas pasitikėjimas. Belieka išnagrinėti klaidas, padaryti išvadas ir dirbti toliau. Kaip ir bet kokioje srityje, jei nori pasiekti rezultatą.


Kas svarbu žaidėjui:
1) žaisti savo malonumui, nes žaidimas patinka (žaidimu nieko nereikia niekam įrodinėti.)
2) valdyti emocijas, nes kiekvieno komandos nario emocija tampa komandos emocija.
2) pasitikėti komanda ir palaikyti vienas kitą (nes aikštelėje niekas daugiau nepadės)
3) gerbti ir pasitikėti treneriu, nes jis žino daugiau ir mato plačiau (kartais būtent iš šono matyti aiškiau) Treneris - irgi komandos dalis.
4) atstovauti gimnazijai (kiekvienas ją atstovauja ir kuria įvaizdį. Kasdien. Kuo geresnėje komandoje žaidi - tuo ir pats jautiesi geresnis:) Kuo geresnėje gimnazijoje mokaisi, tuo lengviau gerai manyti apie save.)
5) žaisti dėl reginio ir sirgalių. nes sportas - tai emocijos! vienareikšmiškai. Ir jei kažkam gali suteikti džiaugsmą, darydamas tai, kas pačiam labai patinka - tai dvigubas malonumas!

Kas svarbu sirgaliui:
1) palaikyti savo komandą, padėti, o ne blaškyti ir trukdyti susikaupti.
2) kelti bangą (triukšmą) paduodant saviems, iki kamuolys pateks į aikštelę - kad priešininkai sunkiau susikauptų ir bijotų;) O savi jaustų palaikymą.
3) tylėti žaidimo metu. (kai kamuolys ore ir žaidėjai tikrai turi, ką veikti. ir svarbesnio, nei klausytis, ką šaukia nelabai supratingi (ir žaidimo dinamiką suprantantys) žiūrovai. Nurodinėti, ką daryti, kaip žaisti - trenerio pareiga, ne sirgalių. Bet kokie šūksniai, komentarai žaidimo metu - blaško ir trukdo žaisti.
4) džiaugtis kiekvienu tašku (po teisėjo švilpuko, kai kamuolys už aikštelės ribų) kelti bangą (triukšmą)  - kad priešininkai sunkiau susikauptų ir bijotų;) O savi jaustų palaikymą.
5) nesiginčyti su teisėjais (tai irgi ne sirgalių reikalas) Už agresyvius ir netašytus sirgalius komandą galima net diskvalifikuoti.
6) pasitikėti komanda ir treneriu. Ir matyti, kada reikia triukšmo, o kada tylos, kad komanda jaustųsi gerai. Padėkoti už rungtynes plojimais.

Esu tinklinio fanė.
Ir tuo didžiuojuos.
Gimnazija turi vaikinų tinklinio komandą!

A č i ū  Jums už žaidimą!

P.S. taip pat A č i ū  trenerėms I + V  (už entuziazmą ir tikėjimą, kad komanda gali! nes taip ir yra)
<3

Kam to reikia? vs Būsiu!

Šią savaitę pasikviečiau buvusius mokinius į mokyklą. Netyčia taip išėjo. Matyt, tas atvejis, kai idėja „sklando ore“ ir tu ją tiesiog pasigauni.
Pakalbėjau su vienu, kitą sutikau knygyne, trečias užsiminė, kad savarankiško mokymosi savaitė ir nėra paskaitų, kažkam Velykų atostogos... visi laisvi!
Kodėl negalėtų aplankyti buvusios mokytojos? 
Pirmas klausimas: kam to reikia? Ir iškart prisimenu projektą tuo pačiu pavadinimu:) 
Šiandien Kam to reikia? jau pakeitė savo šūkį į Būsiu! 
Keičiu ir aš;) Būsiu! 
Pradedu planuoti susitikimą (lyg pamoką). Kaip kviesti? Ką kalbėti? Laikas, veiklos, dalyviai. Pokalbiai, protmūšis, arbata. Pranešimas FB tinkle. Apklausa. Žinutės.

Tinklelis tvarkingas. Turinys kuriamas vietoje. Bet, kam to reikia?

Ir svarbiausia priežastis, kurią atrandu, kad reikia man pačiai. Tikėjimui atgaivinti. Kad tai, ką darai turi prasmę, pamatyti, kaip sekasi tiems, kurie baigė mokyklą ir eina toliau, pasidžiaugti, kokius puikius, ypatingus mokinius mokei, bendravai. Kad iš tiesų buvai ir yra ką prisiminti. Efemeriškas pagrindas tam, kad ir toliau būtum. Keistumeisi. Nes tai, kas buvo įdomu vieniems – nebeatpažįstama ir neatrodo vertinga kitiems.

Sukūriau protų mūšį. Džiaugsmingai! Su meile ir muzika. Iš savo varpinės. Ir stipriai pro šalį. 

Nauja patirtis. Įvyko, bet ne taip kaip tikėtasi;)

Tokia situacija, kai nevaldai situacijos. Gal kaltos emocijos, o gal neišgrynintas tikslas.

Nuo ko pradedama kurti bendruomenė? Ir kaip tą daryt?

(trafaretiniai: Pradėti nuo savęs. Pradėti nuo bendravimo – nepadeda)

Kodėl surasti (sukurti?) bendraminčius atrodo taip svarbu ir vertinga? (Argi nepakanka tobulinti save ir tikėti savimi? - vėl kažkokia apsususi klišė:)

Paprasčiausias būdas praplėsti akiratį – pasaka. 

(Pasikvieti svečią – jis papasakoja istoriją. Daliai istorija ir svečias - įdomūs, kiti klausia „Kam to reikia?“)

Kaip transformuoti abejonę į veiksmą? Kaip į istoriją įtraukti darom! ir būsiu!

Padrikos idėjos sklando ore.

(Beveik neapčiuopiamos)

Ryžtas veikti yra.
Kol kas neaišku "Ką ir kaip?" Matyt tai teks pasilikti kitam kartui.

P.S. A č i ū ! V i s i e m s !