Tinklinis, trečias turas

Mokykla šiemet turi vaikinų tinklinio komandą! Pateko net į trečią turą!
Jų žaidimas sirgaliams - tiesiog pliūpsnis emocijų!
Stebėdama rungtynes pagalvojau, kiek daug vis tik gali padaryti vienas žmogus.

Per vienus (dar nesibaigusius) metus...
Gimnazijoje atsirado šachmatų būrelis. (Mieste užimta 6 vietą.)
Tas pats žmogus atėjo į tinklinio treniruotes, nes pats ne vienus metus žaidžia elito lygoje ir nori pasidalinti savo žiniomis, patirtimi. Jau po pusmečio pradėjo ryškėti rezultatai. Mokyklų tinklinio varžybose vaikinų komanda žaidė ir tobulėjo per kiekvienas rungtynes. (Žaista trečiame etape. Pirmąkart gimnazijos istorijoje. Pasipriešinta techniškiausiems ir labiau patyrusiems, susigyvenusiems.)

Sukeltas pasididžiavimo gimnazija jausmas. Ne tik tinklinio fanams:) Juk net, jei pralaimima žaidžiant gražiai, tai ne pralaimėjimas - tai pamoka. Patirtis. Įgautas pasitikėjimas. Belieka išnagrinėti klaidas, padaryti išvadas ir dirbti toliau. Kaip ir bet kokioje srityje, jei nori pasiekti rezultatą.


Kas svarbu žaidėjui:
1) žaisti savo malonumui, nes žaidimas patinka (žaidimu nieko nereikia niekam įrodinėti.)
2) valdyti emocijas, nes kiekvieno komandos nario emocija tampa komandos emocija.
2) pasitikėti komanda ir palaikyti vienas kitą (nes aikštelėje niekas daugiau nepadės)
3) gerbti ir pasitikėti treneriu, nes jis žino daugiau ir mato plačiau (kartais būtent iš šono matyti aiškiau) Treneris - irgi komandos dalis.
4) atstovauti gimnazijai (kiekvienas ją atstovauja ir kuria įvaizdį. Kasdien. Kuo geresnėje komandoje žaidi - tuo ir pats jautiesi geresnis:) Kuo geresnėje gimnazijoje mokaisi, tuo lengviau gerai manyti apie save.)
5) žaisti dėl reginio ir sirgalių. nes sportas - tai emocijos! vienareikšmiškai. Ir jei kažkam gali suteikti džiaugsmą, darydamas tai, kas pačiam labai patinka - tai dvigubas malonumas!

Kas svarbu sirgaliui:
1) palaikyti savo komandą, padėti, o ne blaškyti ir trukdyti susikaupti.
2) kelti bangą (triukšmą) paduodant saviems, iki kamuolys pateks į aikštelę - kad priešininkai sunkiau susikauptų ir bijotų;) O savi jaustų palaikymą.
3) tylėti žaidimo metu. (kai kamuolys ore ir žaidėjai tikrai turi, ką veikti. ir svarbesnio, nei klausytis, ką šaukia nelabai supratingi (ir žaidimo dinamiką suprantantys) žiūrovai. Nurodinėti, ką daryti, kaip žaisti - trenerio pareiga, ne sirgalių. Bet kokie šūksniai, komentarai žaidimo metu - blaško ir trukdo žaisti.
4) džiaugtis kiekvienu tašku (po teisėjo švilpuko, kai kamuolys už aikštelės ribų) kelti bangą (triukšmą)  - kad priešininkai sunkiau susikauptų ir bijotų;) O savi jaustų palaikymą.
5) nesiginčyti su teisėjais (tai irgi ne sirgalių reikalas) Už agresyvius ir netašytus sirgalius komandą galima net diskvalifikuoti.
6) pasitikėti komanda ir treneriu. Ir matyti, kada reikia triukšmo, o kada tylos, kad komanda jaustųsi gerai. Padėkoti už rungtynes plojimais.

Esu tinklinio fanė.
Ir tuo didžiuojuos.
Gimnazija turi vaikinų tinklinio komandą!

A č i ū  Jums už žaidimą!

P.S. taip pat A č i ū  trenerėms I + V  (už entuziazmą ir tikėjimą, kad komanda gali! nes taip ir yra)
<3

Kam to reikia? vs Būsiu!

Šią savaitę pasikviečiau buvusius mokinius į mokyklą. Netyčia taip išėjo. Matyt, tas atvejis, kai idėja „sklando ore“ ir tu ją tiesiog pasigauni.
Pakalbėjau su vienu, kitą sutikau knygyne, trečias užsiminė, kad savarankiško mokymosi savaitė ir nėra paskaitų, kažkam Velykų atostogos... visi laisvi!
Kodėl negalėtų aplankyti buvusios mokytojos? 
Pirmas klausimas: kam to reikia? Ir iškart prisimenu projektą tuo pačiu pavadinimu:) 
Šiandien Kam to reikia? jau pakeitė savo šūkį į Būsiu! 
Keičiu ir aš;) Būsiu! 
Pradedu planuoti susitikimą (lyg pamoką). Kaip kviesti? Ką kalbėti? Laikas, veiklos, dalyviai. Pokalbiai, protmūšis, arbata. Pranešimas FB tinkle. Apklausa. Žinutės.

Tinklelis tvarkingas. Turinys kuriamas vietoje. Bet, kam to reikia?

Ir svarbiausia priežastis, kurią atrandu, kad reikia man pačiai. Tikėjimui atgaivinti. Kad tai, ką darai turi prasmę, pamatyti, kaip sekasi tiems, kurie baigė mokyklą ir eina toliau, pasidžiaugti, kokius puikius, ypatingus mokinius mokei, bendravai. Kad iš tiesų buvai ir yra ką prisiminti. Efemeriškas pagrindas tam, kad ir toliau būtum. Keistumeisi. Nes tai, kas buvo įdomu vieniems – nebeatpažįstama ir neatrodo vertinga kitiems.

Sukūriau protų mūšį. Džiaugsmingai! Su meile ir muzika. Iš savo varpinės. Ir stipriai pro šalį. 

Nauja patirtis. Įvyko, bet ne taip kaip tikėtasi;)

Tokia situacija, kai nevaldai situacijos. Gal kaltos emocijos, o gal neišgrynintas tikslas.

Nuo ko pradedama kurti bendruomenė? Ir kaip tą daryt?

(trafaretiniai: Pradėti nuo savęs. Pradėti nuo bendravimo – nepadeda)

Kodėl surasti (sukurti?) bendraminčius atrodo taip svarbu ir vertinga? (Argi nepakanka tobulinti save ir tikėti savimi? - vėl kažkokia apsususi klišė:)

Paprasčiausias būdas praplėsti akiratį – pasaka. 

(Pasikvieti svečią – jis papasakoja istoriją. Daliai istorija ir svečias - įdomūs, kiti klausia „Kam to reikia?“)

Kaip transformuoti abejonę į veiksmą? Kaip į istoriją įtraukti darom! ir būsiu!

Padrikos idėjos sklando ore.

(Beveik neapčiuopiamos)

Ryžtas veikti yra.
Kol kas neaišku "Ką ir kaip?" Matyt tai teks pasilikti kitam kartui.

P.S. A č i ū ! V i s i e m s !

Emocijos: trukdo ar padeda?

Šiemet man labai patinka trečiadieniai.
Nes trečiadieniais nemokau nei antrokų, nei pirmokų (juk jiems vis dar tenka priminti, ko ateina į mokyklą)
Tik trečiokai ir ketvirtokai - gėris... ramu... visi dirba:)

Bent jau taip dažniausiai būna.

Vakar nerami buvau aš, ne mokiniai. (Matyt mėnulis netinkamas:)
Pirmiausia ištryniau failą, susinervinau, nebegalėjau dirbti.
Sėdžiu užsidengus akis ir bandau suvaldyt emocijas (kaip vaikystėje: kol žiūriu - pasaulis yra, užsimerkiu - pasaulis pradingo. gal ir aš su juo)

(mintyse, tik juodi tonai: tiek valandų darbo įdėta, viskas dingo, ką veiksiu per pamoką, jei uždavinių nėra... liūdesys, žiūrėt negaliu, baisu)
Atsijungiu nuo pamokos. Pranešu mokiniams, kad šiuo momentu dirbti negaliu - emocijos (reikia poros minučių break out)

Medituoju: aš rami, viskas gerai, tai ne pasaulio pabaiga... 
Kiek aprimstu, pavaikštau po svetainę, randu ankstesnę dokumento versiją... viskas OK!
Myliu google.docs!
Emocijos lyg sūpuoklės į kitą pusę - aukštyn.

Myliu visą pasaulį ir mokinius pamokoje!

Staiga girdžiu:
-ptička padėkit.
KĄ? kokia aš ptička?
-Aš esu mokytoja!
mokinys:
-aš taip ir sakiau -  teacher.
meh... audio haliucinacijos!

Kadangi mokinys nesimokė rusų kalbos, jam pasidaro įdomu, kas tas ptička.
-Paukštelis.
-Tai juk nieko bloga neišgirdot...

Kaip ir. Juk kartais leidžiu sau pavadinti mokinį/-ę katinėliu, lialia.
(ta prasme vaikeli:)
Bet, jaučiu, visai nenorėčiau kad kažkaip panašiai vadintų mane.
(matyt, kad nebūtų pažeista subordinacija;)

Mažybiniai žodeliai viešoje erdvėje - tikrai ne pagarba, o toks lyg ir  parodomas atsainumas - kaip kad vieno kandidato paplekšnojimas per petį kitam.
Beje, apie tai irgi spėjom padiskutuot. Mokinys klausia:
- Kaip manot, ar tai natūrali reakcija ar reklaminis triukas?
(kalbame apie pirminę žmogaus kūno reakciją, ne vėliau žurnalistų pateiktus komentarus)
Prieinu prie sėdinčio mokinio. Paplekšnoju per petį:
- Kaip sekasi?
Reakcija nuspėjama - greit atšlyja ir atsisuka - kas čia daros?
Atsakymas akivaizdus:)

Asmeninė erdvė egzistuoja net ir labai atviroje viešoje erdvėje.
Aš esu aš. Ir noriu būti toks, koks esu. Su savo emocijom, mintim, elgesio modeliu.
(Bet, aišku, nepažeisdamas kitų žmonių teisės į tą pačią laisvę turėti asmeninę erdvę, asmeninę nuomonę, teisę į emocijas)

Į paskutinę trečiokų pamoką - ateinu nešama emocijų bangos.
Gerai, kad ne nauja tema, o darbų pristatymai, atsiskaitymas.
Naują temą pradėsim kitą pamoką. Šiandien tik introduction.
Kas yra reklama? Apie ką lengviau pasisakyti: apie save ar apie kitus? ką lengviau įvertinti? (nuvertinti?)
Kyla mintis tą patį klausimą užduoti visiems mokiniams, kuriuos mokau.
Ar mes taip pat (ar bent jau panašiai) matome tuos pačius dalykus?
Rašau post'ą darbiniame tinklaraštyje https://pamoku.blogspot.com/
ir lauksiu atsakymų:)

Ką darysiu, jei vėl teks užsidengti akis?
...
Pagalvosiu, kai pamatysiu atsakymus:)