Šiemet man labai patinka trečiadieniai.
Nes trečiadieniais nemokau nei antrokų, nei pirmokų (juk jiems vis dar tenka priminti, ko ateina į mokyklą)
Tik trečiokai ir ketvirtokai - gėris... ramu... visi dirba:)
Bent jau taip dažniausiai būna.
Vakar nerami buvau aš, ne mokiniai. (Matyt mėnulis netinkamas:)
Pirmiausia ištryniau failą, susinervinau, nebegalėjau dirbti.
Sėdžiu užsidengus akis ir bandau suvaldyt emocijas (kaip vaikystėje: kol žiūriu - pasaulis yra, užsimerkiu - pasaulis pradingo. gal ir aš su juo)
(mintyse, tik juodi tonai: tiek valandų darbo įdėta, viskas dingo, ką veiksiu per pamoką, jei uždavinių nėra... liūdesys, žiūrėt negaliu, baisu)
Atsijungiu nuo pamokos. Pranešu mokiniams, kad šiuo momentu dirbti negaliu - emocijos (reikia poros minučių break out)
Medituoju: aš rami, viskas gerai, tai ne pasaulio pabaiga...
Kiek aprimstu, pavaikštau po svetainę, randu ankstesnę dokumento versiją... viskas OK!
Myliu google.docs!
Emocijos lyg sūpuoklės į kitą pusę - aukštyn.
Myliu visą pasaulį ir mokinius pamokoje!
Staiga girdžiu:
-ptička padėkit.
KĄ? kokia aš ptička?
-Aš esu mokytoja!
mokinys:
-aš taip ir sakiau - teacher.
meh... audio haliucinacijos!
Kadangi mokinys nesimokė rusų kalbos, jam pasidaro įdomu, kas tas ptička.
-Paukštelis.
-Tai juk nieko bloga neišgirdot...
Kaip ir. Juk kartais leidžiu sau pavadinti mokinį/-ę katinėliu, lialia.
(ta prasme vaikeli:)
Bet, jaučiu, visai nenorėčiau kad kažkaip panašiai vadintų mane.
(matyt, kad nebūtų pažeista subordinacija;)
Mažybiniai žodeliai viešoje erdvėje - tikrai ne pagarba, o toks lyg ir parodomas atsainumas - kaip kad vieno kandidato paplekšnojimas per petį kitam.
Beje, apie tai irgi spėjom padiskutuot. Mokinys klausia:
- Kaip manot, ar tai natūrali reakcija ar reklaminis triukas?
(kalbame apie pirminę žmogaus kūno reakciją, ne vėliau žurnalistų pateiktus komentarus)
Prieinu prie sėdinčio mokinio. Paplekšnoju per petį:
- Kaip sekasi?
Reakcija nuspėjama - greit atšlyja ir atsisuka - kas čia daros?
Atsakymas akivaizdus:)
Asmeninė erdvė egzistuoja net ir labai atviroje viešoje erdvėje.
Aš esu aš. Ir noriu būti toks, koks esu. Su savo emocijom, mintim, elgesio modeliu.
(Bet, aišku, nepažeisdamas kitų žmonių teisės į tą pačią laisvę turėti asmeninę erdvę, asmeninę nuomonę, teisę į emocijas)
Į paskutinę trečiokų pamoką - ateinu nešama emocijų bangos.
Gerai, kad ne nauja tema, o darbų pristatymai, atsiskaitymas.
Naują temą pradėsim kitą pamoką. Šiandien tik introduction.
Kas yra reklama? Apie ką lengviau pasisakyti: apie save ar apie kitus? ką lengviau įvertinti? (nuvertinti?)
Kyla mintis tą patį klausimą užduoti visiems mokiniams, kuriuos mokau.
Ar mes taip pat (ar bent jau panašiai) matome tuos pačius dalykus?
Rašau post'ą darbiniame tinklaraštyje https://pamoku.blogspot.com/
ir lauksiu atsakymų:)
Ką darysiu, jei vėl teks užsidengti akis?
...
Pagalvosiu, kai pamatysiu atsakymus:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą