Tiek išsiilsėjus - vėl į darbą.
Aišku, darbų buvo ir mokinių atostogų metu: ketvirtadienį - susirinkimai, darbo grupės, aptarimai, šeštadienį - tinklinis, bet PAMOKOS - nuo pirmadienio.
Vieni siurprizai ir netikėtumai:)
Ant stalo randu buvusio mokinio raštelį - "norim susitikti" (jis savaitgalį kartu su DofE aktyvistais mokykloje planavo žygį) Puiki mintis! Nes su kai kuriais buvusiais mokiniais susitikti yra linksma ir tikrai norisi juos pamatyt.
Trečiokas po pirmos sausio pamokos klausia:
-Mokytoja, kada plauksim baidarėm?
-Baidarėm? Žiemą?
-Ne, pavasarį. Bet juk planuoti galima ir nuo anksčiau:)
Labai teisingas požiūris. Kalėdos praėjo, pradedam laukti vasaros:)
(O gal čia tas pukuotuko variantas: ne tiek saldus medus, kiek svajonė apie medų...;)
Abiturientai dirba tyliai. Kažko per daug ramu. Gal pailso per atostogas?
Teiraujuosi:
-Viskas gerai? Ne per greit? Ar aišku?
-Viskas gerai. Per greit. Neaišku.
Nesuprantu:
-Tai kas čia gero?
-Mokyyytojaa, mes dar neatsigavę po atostogų... bet jau beveik dirbam...
Pirmokai per septintą pamoką įlekia "žiauriai" energingi (matyt kiti mokytojai pakankamai "pažadino")
-Mes pavargę! Daugiau nebegalim! Visi tik MOKO ir moko!
Hm.
-O ką turėtume veikti mokykloje?
-Žaisti! Kaip per Kalėdinę pamoką!
Geriausia, aišku, būtų žaisti mokymą. Bet... kartais galima ir mokytis žaidimų:)
Mokykloje (svarbiausia) MOKYTIS.
Per atostogas perskaičiau Kunčino "Tūlą". Juk auklėtiniai abiturientai, kaip ir noris žinoti, ką skaito jie. Ilgi sakiniai, Vilnius, jo gyventojai. Kai kurie atpažįstami iš mamos ar babos pasakojimų. Senamiesčio kiemas. Kur kiekvienas kaimynas - vis kita istorija. Ir neišku, kur tiesa, kur pramanas.
Meilės nuojauta, prisiminimai, ta, kurią norisi vadinti vienintele.
Ir supratimas, kad kažko nesuprantu. Einu pas lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją:
-Pakalbėkim apie "Tūlą".
Išgirstu rašytojo gyvenimo istoriją, laikmečio aktualijas, žmogaus situaciją, kai negali būti laisvas net kūryboje. Visai užmiršau apie sovietmetį. Ir suprantu kaip sunku bus mano auklėtiniams, kuriems viskas bus nauja. Ir tekstas, ir kontekstas.
Pasigiriu trečiokams, kad perskaičiau programinį kūrinį.
-O jūs dar ir Faustą pabandykit! Iliadą ir Odisėją!
Kai kas nesikeičia - Faustą skaitėm ir mes, ir iliadas su odisėjom.
ir tikiuosi nepasikeis
(graikų mitai ir Donelaičio "Metai")
Nors. Lituanistė pasakoja, kaip skaitydama tekstą prajuokino klasę.
-Kaip pavyko? Apie ką tekstas? - klausiu.
-Nebežino lietuviškų žodžių - diktuoju - "mergina išėjo laukan, tarp ežių ieškojo agurkų"
Klasėje juokas:
-Ieškojo agurkų tarp ežių! Nebent tarp agurkų bus koks ežys...
...
Juokiasi ir mano giminaičiai, kai pradedu pasakoti mokyklos "istorijas".
Būtent juokas ir padeda ištverti visa kita.
Šiandien sutikau kitą buvusį mokinį. Baigė mokslus UK. Dirba. Bendrauja, šypsosi.
-Na, bet sutikit, mokytoja, su mumis buvo gerai! Linksma!
Sutinku. Malonu juos prisiminti. Dirbom be pykčių. Papildomai padirbėti ateidavo ne vienas ir be jokių ypatingų raginimų ar kvietimų. Tiesiog:
-Ar jūs būsit? Galiu ateit?
-Gali. Dirbk!
Gera, kai klasėje gali būti savimi ir net jei švelniai "pavarai pro šalį" (dažniausiai netyčia) niekas nepradeda linčiuoti, o ima juoktis. Ir palaiko kompaniją. Gera, kai gali leisti sau pamokoje juokauti ir esi tikras, kad visi po 5 minučių vėl dirbs. Ir nesiskųs, kad per daug, per greit, "jūs manęs neišmokėt!".
Nesijaudinu. Gyvenimas išmokys:)
Kiekvienam teks sava pamoka. Išmokti.
Dar vakar perskaičiau puikų interviu su Ingrida Šimonyte "Esame tik tiek, kiek yra kultūros".
Apie knygas, švietimą: "Kai manęs klausia, ką reikia daryti
švietime, kad būtų geriau, sakau paprastai: atsiknisti nuo mokytojų ir
neaiškinti jiems, kaip mokyti vaikus." - puikus požiūris.
Apie mokesčius: "Atsakysiu iš toliau: kodėl Skandinavijos šalys geba būti ir
konkurencingiausios (labai mėgstamas Lietuvoje burtažodis), ir
laimingiausios, nors moka didžiausius mokesčius? Nes visuomenė tiki, jog
grąža, kurią iš tų mokesčių per įvairias programas atgauna, yra daugmaž
sąžininga. Ir tai nereiškia, kad kiekvienas atgaus bent panašiai tiek,
kiek sumokėjo, svarbi visuma, bendras jausmas. Kad tai pasiektum,
būtinas pasitikėjimas žmonėmis – tikėjimas, jog kitas žmogus toks pats
geras kaip tu, tad, jeigu jis įgaliotas veikti visų labui, taip ir
veiks"
Palinkėjimas skaitytojams: "Neprarasti humoro jausmo. Kaip ir visiems kitiems." - nuostabus!
Palinkėčiau to paties:)
ir dar - pastebėti tai, kas gražu.
Gerosios Vilties bibliotekoje - skiautinių paroda - skiautiniai ir knygos - taip gražu:)
.
 |
| Lietuvos kelias |
