Pavadinimas: "Bendraudama su žmonėmis laikausi karaliaus ir valstiečio distancijos"
Visa citata: "Bendraudama su žmonėmis laikausi karaliaus ir valstiečio principo - jei jums manęs reikia, priimsite ir tokią, kokia esu. Jei jums manęs nereikia - tai man jūsų nereikia tuo labiau".
Puiki mintis. Galiu skaityti kaip teoremą, galiu kaip aksiomą.
Tikrai, jei kažko iš žmogaus labai REIKIA, sutinki išklausyt ar pabendraut ir su nemaloniu žmogumi. Jei tikrai labai reikia, užmiršti apie save, visas komforto zonas, susitaikai su aplinkybėmis ir eini.
Nekišti savęs ir savo patarimų tiems, kas neprašo - sekasi sunkiau. Ypač dirbant mokytoja. Juk mano profesija tokia: padėti, atsakyti į klausimus, ištaisyti klaidas. Ir labai lengva padaryti "meškos paslaugą". Kai mokiniai įtiki, kad ir be asmeninių (individualių) pastangų įmanoma kažką išmokti ir atrasti. Aplinka paveiks. Atėjau į mokyklą - pusė darbo padaryta. Mokytojos pareiga išmokyti visus. Ir geriausia, kad procesas būtų lengvas ir įdomus, visus įtraukiantis.
Tokia edukacinė utopija. Kaip kalbų išmokimas miegant: vakare atsigulei su ausinėm, numigai, - ryte - poliglotas - laisvai kalbi užsienio kalba. Jei aš nemoku, neišmokau - žinau kas kaltas - mokytoja. (prastai dirba. neprofesionali. nesudomina. neįtraukia)
Skaitau apie perdegimo sindromo požymius. Pasirodo ryškiausias - ne lėtinis nuovargis ar nemiga, ne gebėjimas spręsti problemas ar suvaldyti stresą. Svarbiausias perdegimo požymis - abejonė. Savo darbo prasmės konvencionavimas. Galbūt būtent todėl pradėjus abejoti savimi, kad nebemoku dirbti taip, kad VISI ir VISKĄ (ir su entuziazmu) taip noriu diagnozuoti sau "pateisinimą" - "perdegiau".
Patiko interviu su Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto Muzikos instituto profesoriumi, filosofu Gediminu Karobliu. Mintys apie švietimą ir mokytojo profesiją:„Mokytojai laiko <visuomenės pamatus> savo juodu darbu. <..> koučeris turi atidėti sprendimą, palikti kažką nepasakyta, nes reikia palikti tai, ką iš tavęs pirktų rytoj, poryt. Pirma turi sukurti problemą, o tada ateiti kaip jos sprendėjas. Taip rinka veikia. Sukuri problemą, poreikį ir ateini tai išspręsti. Bet vėliau reikia tą problemą palaikyti, sugalvoti naują.
Mokytojo tikslas – visai kitoks. Tai profesija, kuri tam tikra prasme save naikina. Juk galutinis tikslas, kad mokytojas būtų nebereikalingas, mokinys būtų savarankiškas. Kuo geresnis mokytojas, tuo geriau jis užtikrina mokinio savarankiškumą, laisvę.“
Vėl paieškose.
Prieš keletą metų mokiniai paklausė, ką aš veikiu mokykloje. Nė sekundės nepamąsčius atsakiau - "Gelbėju pasaulį!" (Ir kuriu geresnę ateitį Lietuvai:)
Šiandien net sau negaliu (iškart, be dvejonių ir trikdančių apmąstymų) atsakyt į šį klausimą.
Dega ne tik padangos Alytuje ir koalos Australijoje.
Iš pelenų pakyla ne tik feniksai.
Negaliu atsakyti, kas šiandien man realiau - koalos ar feniksai.
mintyse ar australijoje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą