Pasakos

Parafrazės pasakos tema

Įdomu, ar sapnavo miegančioji gražuolė? O jeigu sapnavo -  ką? Ar galite įsivaizduoti: šimtas metų sapnų?.. Aš tikriausiai ir pabusti nebenorėčiau. Na, gal tik iš pareigos – pačios suprantat – karalaitis, bučinys, pasaka – pabusčiau vien tam, kad kitiems būtų kuo tikėt. Kad galima pabust, kad laiminga pabaiga iš tiesų yra ir yra laiminga, o ne šiaip kokia. Jis ją bučiuoja, o ji apsiverčia ant kito šono ir burbteli:

-Netrukdyk, sapnas toks gražus...

Tai jau būtų visai nepasakiška, elementari kasdienybė ir tiek. Ir dar nežinia, ką būtų sumanęs tas pasakiškas karalaitis, jei nepabusčiau nuo bučinio. Aplietų vandeniu? Pradėtų žvangint kardu? Nukentėtų pasaka, o su ja – visa eilė susižavėjusių akyčių,  ištemptų ausyčių, beklausančių istorijos. Nustebtų akytės:

-O kur laiminga pabaiga?

-Kokia čia laimė atsibust aplietam šaltu vandeniu. Aš, va, net žadintuvo pakęst negaliu, nors ir suprantu, kad reikalingas.

-Jei pabandytų aplaistyt ar kardu pažvangint, gražuolė atsibudus už jo tikrai neištekėtų. Na, bent jau aš tai netekėčiau.

-Prieš vestuves viskas turi būti gražu.

Kaip pasakoj? Gaila pasakoj nerandu, ką daryti toliau. Parašyta: jie ilgai ir laimingai gyveno. Visokie karalaičiai ir karalaitės. Tik medkirčiai išveda vaikus į mišką, kad tuos vargšiukus išsikeptų ragana, ar kokia kita už socialinės apsaugos sferą atsakinga darbuotoja, o pamotės su lengvu nepasitenkinimu nusukioja šuneliams ir kojytes, ir uodegytes – greenpeace niekuo nepadės. Apie žarijų duobes, nuskandintas žmonas, virtusias antelėmis ar žuvelėmis, apie sukapotus vyrus, plaukiojančius pieno ar kraujo putomis, patylėsiu. O kur dar visi slibinai, kipšai ir kiti nenaudėliai? Tik fėjų taip maža. Blogųjų raganų atrodo daug daugiau. O gal taip tik atrodo? Juk dažniausiai kaip ir gyvenime, pasakoje vyrauja lygybė: pikta pamotė, gera krikštamotė, viena užbūrė, kita atbūrė ar bent jau išpranašavo, kas ir kaip atkeiks, vienam šaltiny – gyvasis, kitame – mirties vanduo, obuolėliai taip pat skirtingi – vienas asilo ausis išaugina, kitas – nuo visų ligų pagydo. Pačiam  spręsti, iš kokio šaltinėlio gerti, nuo kurios obelėlės obuoliuką skinti, ar senelės-burtininkės klausyti, - pirmiau gal verta išsiaiškinti – fėja ji ar ragana? Taip ir žygiuoji per gyvenimą. Vieno kalbos – žarijų duobė, kito žodis – gyvasis vanduo, vienas – draugas, kitas – miręs vanduo. Laimingą pabaigą irgi tenka sukurti pačiam. Arba bent jau išgalvoti, kad prisiminti būtų linksmiau ir galbūt kada nors, po šimto metų, vaikaičiams arba draugėms prie taurės žalio vyno papasakoti. O gal užtektų tik mažutės gyvojo vandens taurelės? Prozit! Į sveikatą! Už iliuzijas ir už pasakas. Už mus ir naujus metus. Už patį save. Iki laimingos pabaigos...