arba apsilankymas gimnazijos tinklinio būrelyje
Viską, ką noriu pasakyt, galiu pasakyt dviem žodžiais: ŽIAURIAI PATIKO!
Tiesiog ėmiau pavydėti mokiniams, kad jie turi galimybę kiekvieną savaitę užbaigti sporto salėje su kamuoliu, tinklu ir komanda. O kadangi pavydas - jausmas (man:) svetimas - nutariau pažaisti ir pati. (Ačiū kūno kultūros mokytojoms, kad pakvietė!) Ir supratau, kad beveik nieko nemoku, nesvarbu, kad kiekvieną vasarą prie jūros žaidžiu kamuoliu. Iš iš hierarchijos viršūnės (pamokoje: "Kas čia vadas!"), tapau dar vienu naujoku, ar gražiai tarmiškai tariant "lūzeriu":)
Supratau, kad visai nemoku "žaisti komandoje". Susidaužti rankomis, šaukti mano ar imu, paploti, kai reikia ar sakyt tai, ką reikia ("leiskit pačiai paimt - ji išmoks", "imi tu", "pakelk", "mano!"). Nelabai gaudaus ir kada eiti "pailsėti", juk norinčių žaisti yra daugiau nei dvi komandos, tad karts nuo karto tenka pasėdėti ant suoliuko, kad visi gautų pažaisti.
Žiūriu, stebiu, mokausi.
Tiesa, sportavau tik individualias sporto šakas, tad jokių priekaištų sau neturiu:) Kai plauki krūtine, iškilus iš vandens, nėra nei jėgų nei noro šūkaut - plaukiu - tik įkvėpt! Kai šoki į aukštį - tik bėgi ir šoki, nešauki - imu! - mano! - tavo kartelės niekam kitam nereikia. Ir niekas kitas neskuba iš kairės ar dešinės. Irklavime išvis viskas paprasta - šaukia tik vairininkas. Jei sėdi vidury - nei į kairę, nei dešinę nepasisukiosi. Sėdint vienoj valtyje nepasakysi: "jūs plaukit tiesiai, o aš pairkluosiu į dešinę:)"
Pirmieji žaidimai įkvepiantys: gavau kamuoliu į galvą (tiksliau, nosį), pati uždaviau į galvą (tiksliau, akį), praleidau kamuolį tarp rankų (ir tarp kojų), permečiau (ir nepermečiau) padavimą per tinklą, pasidžiaugiau, kaip gražiai žaidžia kiti, kokių yra gabių merginų (bent viena tikrai treniruojasi profesionaliai) ir kaip stipriai muša ir atmuša kamuolius vaikinai. Kai komanda mišri, svarbu žinoti, ko reikia saugotis labiau. Ar kada labiau susikaupti ir stengtis.
Ir kadangi manau, kad "Išmokti galima visko!" - užsimaniau išmokti žaisti tinklinį. Tai tikrai įdomiau nei joga. Ne tik fizinis krūvis, bet ir priklausymo komandai jausmas, džiaugsmas sėkmingai atmušus, laimėjus tašką ar draugo palaikymą. Aišku, reikia susirasti savo komandą, nes mokytojas mokykloje visada išlieka erzinančiu elementu, nesvarbu, kiek jis pats jaučiasi esantis savu (bendruomenės dalimi:)
Reikės pagoooglint, (gal kas ieško pradedančių žaidėjų) ar atšilus orams pačiai ieškoti bendraminčių- tinklinio kamuolį turiu, tinklą irgi, Vingio parkas šalia - ir eiti žaist!
Visiems žaidėjams - gerų treniruočių ir sėkmingų varžybų!
P.S. jei per varžybas žaistų mokytojų komanda - prašome smūgiuoti į Tomą arba Inesą. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą