Penkios dienos Norvegijoje
2013 m. rugpjūtis
Išgirdus žodį Norvegija pagalvoji apie fiordus, trolius, vikingus, lašišas, slidinėjimą, olimpines žiemos žaidynes Lilehameryje 1994 metais, apie Knutą Hamsuną ar Edvardą Grygą, atšiauriuosius norvegų panteono dievus Odiną ar Torą ir ... mintys baigiasi. (Tiesa, aš dar žinojau Ole Einarą Bjorndaleną – ilgaamžį norvegų biatloninką, bet vargu ar jį žino tie, kas nesidomi slidinėjimu:)
Po penkių dienų kelionės autobusu Norvegijoje, galime papasakoti daugiau. Aplankėme Oslą, gražiausiu laikomą Geirangerio fiordą, važiavome žymiuoju (trečioje vietoje pasaulyje pagal baisumą ir gražumą) Trolių keliu. Lankėmės penkiuose muziejuose.
Kaip pasakojo gidas, Norvegija tik XX a. viduryje savo teritorijoje rado naftą ir „prisijungė“ prie turtingųjų Europos šalių. Nacionalinis verslas – žvejyba. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl Norvegija neįstojusi į Europos Sąjungą – „Nenori dalintis žuvimis savo teritoriniuose vandenyse“. Per autobuso langą visą laiką matėme kalnus, kalnų upes, nuo kalnų bėgančius krioklius, fiordus. Žolė sodriai žalia. Ant kalnų išsimėtę nedideli – vieno ar dviejų aukštų namukai.
Dažnas norvegų vasarnamis ar namelis kempinge turi žole apaugusį stogą. Dabar tai – etninis palikimas, o senovėje - pigus būdas „užsiauginti“ stogą: vieną velėnos sluoksnį dėdavo šaknimis į viršų, o kitą ant jo šaknimis į apačią. Žolių šaknys suaugdavo ir tapdavo gera (ir ekologiška) apsauga nuo lietaus. Mes nelabai sugalvojome, ką veikti vasarnamyje ant kalno: dirbamos žemės beveik nėra, nei krepšinio, nei kvadrato nepažaisi. Mėgstami norvegų laisvalaikio užsiėmimai – skaitymas, pasivaikščiojimai po kalnus, žiemą – slidinėjimas. Dažnai prie namo matytas batutas – pramoga vaikams. Net bernvakarį norvegas gali pažymėti sportuodamas – pavyzdžiui leisdamasis kajaku kalnų upe.
Norvegai – ne tik žvejai, bet ir žymūs jūreiviai, keliautojai. Vienos ryškiausių istorinių asmenybių – Šiaurės ašigalio tyrinėtojai Fritjofas Nansenas, Roaldas Amundsenas, archeologas ir rašytojas Turas Hejerdalas, beveik sugebėjęs senoviniu plaustu perplaukti Ramųjį vandenyną. Nanseno laivo „Fram“ muziejus – patiko net labiau nei garsusis „Vaza“ laivo muziejus Stokholme. Į Fram laivą galima įeiti: apžiūrėti nedideles kajutes, saloną, gydytojo kabinetą. Trijų aukštų ekspozicijoje aplink laivą pastatytame angare - daugiau nei 20 interaktyvių informacijos kompiuterių – gali sužinoti beveik viską – kuo ypatinga laivo konstrukcija, kokius tyrimus vykdė, ką valgė, kaip leido laisvalaikį. Ypač patiko šalčio kamera, įvairūs žaidimai. Gali pasitikrinti taiklumą (šaudant į ekrane judančius siluetus), pastabumą („gesindamas“ lemputes), jėgas („tempdamas tyrinėtojo kuprinę“) . Sužinojau, kad Fritjofas Nansenas buvo vienas iš Jungtinių Tautų organizacijos aktyvistų. Būtent jis pasiūlė įvesti pabėgėlio pasą, kuriuo pasinaudojo armėnai gelbėdamiesi nuo turkų genocido bei kitų tautų emigrantai, priverstinai išvykę iš savo tėvynės.
Didžiulį emocinį įspūdį paliko norvegų skulptoriaus Gustavo Vigelando skulptūrų parkas Osle. Vieno talentingo žmogaus 25 metų darbo rezultatas. Skulptūrose matai visą žmogaus gyvenimo kelią: gimimas, vaikystė, žaidimai, draugystės, pirmoji meilė, partnerystė, senatvė, negalia... Tiesiog sužavėjo mamos ir dukros santykių pavaizdavimas. „Pykstančio berniuko“ skulptūrą galima pamatyti ant kas antro kelionių vadovo po Norvegiją viršelio.
Norvegijoje gyvena apie 5 mln. žmonių. Tačiau teritorija tęsiasi virš 1700 km. Jei Norvegiją „uždėtume“ ant Europos žemėlapio – ji siektų nuo Švedijos pietų iki Neapolio. Šalis – brangi. Kava – 40-50 kronų, obuolių pyragas prie kavos – 75 kr. (1 krona – 0,44 lito) Tad kavinėse nevalgėme, vežėmės savo makaronus, košes, arbatas. Visose nakvynės vietose buvo virtuvėlės. Muziejų bilietai (palyginimui) nebrangūs – 50-60 kronų (kavos ar pyragėlio kaina). Papildomos 25-50proc. nuolaidos studentams, senjorams.
Po kelionės norėjosi sužinoti daugiau. Skaičiau apie skandinavų mentalitetą, Jantės kodeksą. (Skandinavų elgesio ir pažiūrų orientyrai, kuriuos 1933 metais savo novelėje susistemino danų-norvegų kilmės rašytojas Akselis Sandemose). Jantės taisyklės draudžia asmeninę sėkmę iškelti virš kolektyvinės bendruomenės gerovės. Keletas Jantės etikos kodekso taisyklių:
Nemanyk, kad esi kuo nors ypatingas;
Nemanyk, kad esi protingesnis už mus;
Nemanyk, kad esi geresnis už mus;
Nemanyk, kad žinai daugiau nei mes;
Nemanyk, kad esi svarbesnis už mus;
Nesijuok iš mūsų;
Nemanyk, kad gali išmokyti mus ko nors naujo.
Bendruomenė norvegams yra labai svarbi. Kaimeliai turi savo šventes, bendrus renginius, kad žmonės galėtų susitikti, susipažinti, pabendrauti. Nes norvegai yra labai uždari ir „be progos“ susitikti nemėgsta. Kaip pasakojo gidas kaimynai gali nepažinoti vienas kito net ir gyvendami šalia 15 metų.
Pamatyti verta. Bet gyventi ten - nenorėčiau...
BEBRAS 2013 - Įvyko
2013 m. lapkričio 11-15 d.
Šiemet tarptautinis IT konkursas - jubiliejinis. Dešimtas. Tačiau ir vėl neapsieita be trukdžių. Dėl serverio gedimų, dėl didelio norinčių dalyvauti kiekio, dėl force major aplinkybių senjorų srautas perkeltas į penktadienį. Pirmadienį vėl lakstau po klases ir informuoju:
-šiandien ateiti nereikia, einate į pamokas. BEBRAS vyks penktadienį.
Kolegės juokiasi:
-Atsidaro durys, pasirodo mokytoja, nei labas, nei atsiprašau, "Ar čia yra bebrų?" - nėra, nėra, - čia istorijos A lygis, jokių bebrų:)
Bet vis tiek džiugu, kad BEBRAS mūsų mokykloj ĮVYKO!
Jubiliejinis, nemokamas, tarptautinis konkursas!
Įdomu pasitikrinti, kelintas esi klasėj, gimnazijoje, mieste, Lietuvoj...
Bent jau man įdomu, pažiūrėt, ką mokau.
Tarp ketvirtokų stabiliai geriausias - programuotojas olimpiadininkas, o tarp pirmokų, staigmena, geriausia - mergaitė!
Nors, gal ir ne staigmena. Per rudens atostogas klausiau R.Ališausko pranešimo apie Lietuvos moksleivių pasiektus rezultatus tarptautiniuose tyrimuose: mergaitės lenkia berniukus ne tik humanitariniuose, bet ir tiksliuosiuose bei gamtos moksluose.
Mergaitės protingesnės!
:)
Programavimo olimpiada I etapas
2013 m. lapkričio 22d.
Mokinių, galinčių dalyvauti programavimo olimpiadoje nėra daug. O iš tų galinčių, ateina tik norintys. Tad mokyklos etape dalyvavo tik 5 mokiniai. (net 5:) Trys - eis ir toliau - į antrą etapą, gal į trečią... (norėtųsi). Bet tai jau ne nuo manęs priklauso.
Visi olimpiadininkais tapti negali.
Net ir pirmūnais tampa ne visi (nors galėtų dauguma)
Rugsėjį sutikau seniai matytą grupiokę ir (kadangi abi dirbame mokykloje) kalbėjomės apie informatikos egzamino rezultatus, (jį šiemet abiturientai laikė prasčiausiai iš visų - net 17 proc. neišlaikė).
Kalbėjomės apie mokinius.
Kaip geriau juos mokyti, motyvuoti, kaip bendrauti, kad pasiektum rezultatą....
O po to, susimąstėm - kas gi pasiekia rezultatą? Mokytojas ar mokinys?
Vienareikšmiškai - MOKINYS.
Ko reikia, kad mokinys pasiektų gerų rezultatų?
Radau tris atsakymus:
1. Būti protingu. Turėti šviesią galvą (tai priklauso nuo tėvelių - kokie genai:)
2. Būti darbščiu. Kiek dirbsi, tiek turėsi (charakteris- asmeninės pastangos, valia, sugebėjimas prisiversti dirbti, savarankiškumas, atsakomybė - priklauso nuo pačio mokinio)
3. Turėti gerą mokytoją (užduotys, vertinimas, mokymo(si) plano sudarymas, pagalba, patarimai, galų gale patirtis - šį tą reiškia, tai abiturientui - brandos egzaminas pirmąkart gyvenime, o mokytojas jų matė ne vieną)
To visiems (būti ir turėti) ir linkiu.
Pasiekti gerų rezultatų!
:)
P.S. programavimo olimpiadoje dalyvavo TIK berniukai.
...protingų vaikinų vis tik yra, tereikia žvilgtelt atidžiau...
Dešimt apkabinimų
2014 gegužės 30 d.
Paskutinis skambutis – tai šventė! Ir mokiniams, ir mokytojams. Sakau tai be jokio sarkazmo ar kokios labai giliai paslėptos prasmės. Pamokos baigėsi, finišo tiesioji, egzaminai, o po to – prasideda (daugiau ar mažiau) savarankiškas gyvenimas. Pagaliau bus galima mokytis ten, kur nori, eiti dirbti ar neiti dirbti, atsiras naujų draugų ir pažįstamų, naujų veiklų, patirčių. Dėstytojai nerašys laiškelių tėvams ir neklausinės studento, kodėl nebuvai paskaitoje. Viskas – tavo paties reikalas ir atsakomybė. Ateis sesija - parodysi ką moki, o mes įvertinsim tavo žinias, darbštumą ir supratimą...
Paskutinis skambutis – tai šventė! Tai gėlės ir gražūs žodžiai, apkabinimai, palinkėjimai. Man patinka atsisveikinti. Patinka atsisveikinti lietuviškai, ne „angliškai“ (taip sakydavo mano močiutė apie nepastebimai, tyliai, be atsisveikinimo žodžių išėjusį žmogų). Su gėlėm ir pavirkavimais, apkabinimais, pamojavimais. Man nepatinka išeinantys nepastebimai, tyliai uždarantys duris. Kartais net tariantys, nieko gero nebuvo, niekas nevertas mano „sudie“...
Kam tas angliškas santūrumas atsisveikinant? Juk praleidom tiek laiko kartu, tiek atlikom darbų, rašėm/taisėm kontrolinius, džiaugėmės sėkme ar atvirkščiai apgailestavom dėl nesėkmės, žioplos klaidos, laiku neatėjusios minties, supratimo ar nesu(si)pratimo. Daug ko buvo. Bet aš stengiausi. Jūs stengėtės. Padaryti kiek gali geriausiai. Tuo momentu, toje pamokoje. Šiandien gal viską darytum kitaip. (O gal ir ne) Viskas buvo (tikiu) taip, kaip turėjo būti, kaip galėjo būti geriausia...
Pirmasis atsisveikinti ateina pirmūnas programuotojas. Gražūs žodžiai, raudonas gvazdikas, puodelis kavai su kačiuku. Pirmasis apkabinimas. Kaip aš mėgstu gvazdikus, ir puodelius, ir gražius žodžius! Vos neapsiverkiu (iš jaudulio). „Jei nebūtų jūsų (programuotojų, ketvirtokų), „užsilenkčiau“ su pirmokais iš liūdesio. Būtent ketvirtokai yra tie, kurie mokosi patys ir suteikia (arba ne) mokytojai didžiausią džiaugsmą.“
Antrasis ateina santūrusis programuotojas su tamsiu kostiumu ir raudona rože. Gražūs žodžiai, protingos mintys. Antrasis apkabinimas. Kaip aš mėgstu rožes, jaunuolius su kostiumais ir santūrumą! Trečiasis – olimpiadininkas su geltonom frezijom ir saldainiais. Kaip aš mėgstu frezijas ir saldumynus! Ir gerbiu mąstančius žmones. Trečiasis apkabinimas...
Kaip gera atsisveikinti, su tais, kuriems atsisveikinimas – nauja pradžia. Kaip gera išlydėt ir žinot, kad viskas yra tik į gera. Atėjusios mergaitės - tokios šventiškos ir gražios! „Ačiū už tai, kad esate tokia rami. Jūsų pamokose nejaučiau įtampos“, „Ačiū už šypseną“, „Ačiū už tai, kad kažko išmokau“... Aš irgi sakau panašius žodžius: „Ačiū, kad buvot, mokėtės, išmokot, ačiū už tai, kad šypsojotės...“, -
man irgi to reikia.
Dešimt apkabinimų. Mintyse (o gal ir garsiai) sakau, aš jus myliu ir linkiu SĖKMĖS! Ir SUDIEV!
Paveikslėliai iš interneto...
Tekstai ir
nuotraukos autoriaus:)
GK (C) 2013-2014
*A brain runs on
fun*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą